Kauno trečiojo amžiaus universiteto Kultūros ir švietimo istorijos fakultete renginiai vyksta kiekvieną mėnesio antradienį Laisvės al. 39, II (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje).

                      Š. M. spalio 13d. fakultate paminėta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, pristatyta JAV gyvenančio   fotomenininko Leonardo Surgailos parodą „Niekieno žemė“. Renginio svečiai – Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius, LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas.

Dar šiais metais prisiminsime Česlovą Milošą – žmogų tarp Rytų ir Vakarų, Vyksime Motiejaus Valančiaus keliais, lankysime Lenkiją (Punską),pasirengsime 2027 metų – Knygnešystės metų minėjimui, minėsime ir pagerbsime  iškilius Lietuvos kultūros, švietimo  veikėjus, kūrėjus, dalyvausime tęstiniame projekte „Istorijos ir kultūrų sankirtos“.

 xxx

Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. įtraukė į minėtinų dienų sąrašą Vilko vaikų atminimo dieną. Rugsėjo 14-osji pasirinkta neatsitiktinai – 1991 m. rugsėjo 14 d. Vilko vaikai pirmą kartą susirinko Klaipėdoje. Po šio susitikimo jie ėmė organizuotis ir kreipėsi dėl bendrijos „Edelweiss“ įregistravimo; nuo 1993 m. ji vadinama „Edelweiss-Wolfskinder“ vardu.Vilko vaikais vadinami Rytų Prūsijos gyventojų (vokiečių) vaikai, kurie 1944–1948 metais buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Šie vaikai matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas buvo brangu.

Šiais metais  Vilko vaikų  atminimo diena paminėta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje. Istorinė popietė skirta ir artėjančiai Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienai, kuri bus minima spalio 16 dieną. 1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.

Netradiciškai paminėtos šios datos, įvykiai. Surengta unikali profesionalaus fotografo, filmuotojo Leonardo Surgailos, gyvenančio  San Francisko BayArea, paroda „Niekieno žemė“.

Leonardas Surgaila gimė Kaune. Jo tėtis taip pat fotografavo dar prieškario laikais. Namuose buvo įsirengęs profesionalią fotolaboratoriją, turėjo gerų fotoaparatų ir 8 mm kino kamerų. Tad Leonardas jau nuo paauglystės pradėjo fotografuoti ir filmuoti. Ketverius metus mokėsi dailės mokykloje. Dešimt metų vadovavo Kauno radijo gamyklos kino studijai „Banga“ – nuo 1982 m. iki jos panaikinimo 1992 m. Buvo įkūręs vizualinės antropologijos klubą „Aista“. Kino filmo „Vilius Orvidas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis) iniciatorius ir bendraautorius.1996 m. su šeima išvyko į JAV. Trumpai gyveno Niujorke, vėliau Čikagoje. Nuo 2004 m. gyvena San Francisko BayArea.

Karaliaučiaus kraštą jis fotografavo ir filmavo penkerius metus – 1988–1992 m. Padaryta apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų. Pirmoji šių darbų paroda įvyko Čikagoje. Ją surengė Leonas Narbutis savoLionFrameGallery „Niekieno Žemė. Prūsų Lietuva“ jau 1993 m. kovo mėn., autoriui  dar gyvenant Lietuvoje, išspausdino katalogą, kuriam tekstą parašė Arvydas Reneckis ir Valdas Aušra. L. Narbučio dėka  2023 metų pradžioje dalis fotografijų buvo eksponuojama LGGRTC Tuskulėnų memoriale Vilniuje.

Leonas Narbutis žinomas ne vienam Lietuvos kultūros žmogui. Lietuvą jis paliko būdamas vos 8-erių, tačiau teigia visą laiką jautęsis taip, tarsi nebūtų jos palikęs. DELFI pašnekovas aktyviai darbavosi Amerikos lietuvių radijuje, išlaikė dailės galeriją, kurioje eksponavo lietuvių dailininkų darbus, buvo lietuviško dienraščio „Draugas“ korespondentas. Garbusis svečias – Lietuvių fondo atstovas, gyvena Vilniuje. Renginyje papasakojo apie bendrystę su parodos autoriumi.

Skaudi tema, užfiksuoti vaizdai Karaliaučiaus krašte, kaip vadina autorius – tai griuvėsių poezija, kuriai analogų nėra visoje Europoje. Jis papasakojo apie  savo kūrybinio darbo  aplinkybes, sutiktus žmones, pažymėdamas, kad prabėgusieji  trys dešimtmečiais nuo tų dienų dar labiau   sunaikino ir ištrynė  praėjusio gyvenimo bruožus. Ten dabar gyvena visai kiti žmonės – be kultūros šaknų ir istorijos. O ši paroda – mus verčia susimąstyti,  suprasti ir prisiminti kontekste su įvykiais Ukrainoje.

Apie Karaliaučiaus kraštą, apie prūsiškų šaknų paiešką, apie vaikystėje matytus vilko vaikus Kaune, prie geležinkelio stoties, pasakojo Hamburge gyvenanti rašytoja JuttaNoack. Ta tema atsispindi ir jos  knygoje „Raudonos pelytės“.   Prisiminti ir susitikimai su Vilko vaiku Zigfridu Gronau. Šiais metais Zigfridui sukako 90. Sunki dalia gyvenant svetima pavarde net pas 9 šeimininkus aprašyta Pasaulio lietuvių centro išleistoje knygoje „Klyksmas vaiduoklių miete“. Skaudi istorija papasakota apie 1945–1947 metų Karaliaučių, karo pabaigą ir užkariautojų iš rytų antplūdį į jiems svetimas žemes, neapykantą viskam, ką ten rado, žmonių kančias, badą, mirtis, žūtis, prievartavimus. Negalėjo šiais metais atvykti  Lietuvon, tačiau dabartinės technologijos leido išgirsti jo balsą, paklausyti prisiminimų.  Plačiau apie knygą, apie susitikimus su Zigfridu Gronau, kalbėjo Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius.

Tądien atidaryta ir istorinių nuotraukų, archyvinių  dokumentų paroda „Karaliaučiaus krašto vaizdai mūsų kultūrinėje atmintyje“  iš  dr. Raimundo Kaminsko kolekcinių rinkinių. Ši paroda skiriama paminėti prieš 80 metų pradėtą Karaliaučiaus krašto vietovardžių masinį pakeitimą rusiškais arba sovietizuotais pavadinimais. Paroda byloja apie Mažojoje Lietuvoje gyvenusius lietuvius, kultūrą.  Dr. Raimundas Kaminskas pasidalijo išsaugoto kareivio dienoraščio ištraukomis Dienoraštis buvo parašytas Karaliaučiuje ir jo krašte, atliekant karinę tarnybą Sovietų armijoje. Kareivių siunčiami ir gaunami laiškai buvo oficialiai tikrinami (cenzūruojami). Jei laiškus buvo galima sukontroliuoti, tai asmeninis dienoraštis, slepiamas po čiužiniu ar spintelėje.

Nors visiems kariškiams rašyti dienoraščius buvo griežtai draudžiama, rizikuojant rimtomis bausmėmis, Raimundui pavyko išsaugoti mažą užrašų knygelę, liudijančią  Karinių cenzorių ir specialiųjų skyrių veiklą Sovietų Armijoje.

Renginyje apie skaudžias patirtis, apie partizanų, laisvės kovotojų atminimo įamžinimą kalėjo nepailstantis Vytautas Markevičius.

Apie šio renginio svarbą, Vilko vaikus ir Mažąją Lietuvą kalbėjo LR Seimo narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas prof. Valdas Rakutis.

Renginio organizatoriai – LPKTS, XXVII knygos mėgėjų draugija dėkoja garbiems svečiams, parodų autoriams.

 

    Dalia Poškienė

XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, LŽS narė