Dr. Nijolė Tuomienė

Lietuvių kalbos institutas

Tapatybė, kuri prasideda nuo vietos


 Dr. Nijolė Tuomienė

Dviejuose skirtinguose Lietuvos pakraščiuose – Pietryčiuose ir Vakaruose – istorija lietuvių kilmės žmonėms nebuvo palanki: svetimos valdžios vertė slėpti ar keisti protėvių vardą, tačiau nesugebėjo ištrinti ryšio su žeme ir gimtine – žmonės liko gyventi „čia“ ir vadintis „vietiniais“.

Pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų krašte ir etninėse lietuvių žemėse, XX a. viduryje atitekusiose Baltarusijai, vyresnės kartos žmonės, paklausti, kas jie tokie, dešimtmečiais atsakydavo: tutašnyja, tutejšyja, tuteišiai (brus. тутэйшыя) „vietiniai“ – žodis, kilęs iš slaviško tut, „čia“. O vakariniame Lietuvos pakraštyje, prie Nemuno žiočių ir Kuršių marių, senieji Klaipėdos krašto gyventojai vadinosi šišioniškiais – nuo jų tarmės žodžio šišion, reiškiančio tą patį „čia“. Abiem atvejais išreikštas ypatingas ryšys su vieta, kuris paribio žmonėms dažnai būdavo ne mažiau svarbus už tautinę tapatybę – o kartais ir pirmesnis už ją.

Šią paralelę pastebėjau ne iš knygų, o per ilgametes ekspedicijas – tiesiogiai bendraudama su Pietryčių paribio senbuviais (autochtonais) dzūkų tarme ir kitomis jų mokamomis kalbomis. Daugiau kaip du dešimtmečius su diktofonu vaikštau po Baltarusijos paribio lietuviškas salas ir Šalčininkų rajono vietoves – miestelius, gyvenvietes ir kaimus. Mažąją Lietuvą, prisipažinsiu iš karto, pažįstu tik iš bendrųjų darbų – todėl šis tekstas yra ne dviejų ekspertizių sandūra, o vieno paribio regiono, dėl istorinių aplinkybių padalyto į dvi dalis, tyrėjos žvilgsnis į kitą kraštą – atsargus, bet, tikiuosi, ne be pagrindo.

Paribio žmogaus pasaulis

Paribio regionuose žmonės gyvena kelių kultūrų, kalbų ir tradicijų sankirtoje, todėl jų savivoka dažnai būna sudėtingesnė, nei formuluoja įprasti tautiškumo apibrėžimai. Vieta – kaimas, parapija, kapinės, kaimynystė, gimtoji ar paveldėta žemė – tampa bendruomenės, atminties ir kasdienio gyvenimo centru. Abu čia lyginami kraštai yra būtent tokie: per šimtmečius juos išvagojo kalbų ir konfesijų ribos, o vietos žmonės daug kartų buvo atsidūrę tarp kelių didelių nacionalinių traukos laukų – Pietryčių Lietuvoje tarp lietuviškojo, gudiškojo, lenkiškojo ir rusiškojo, o Klaipėdos krašte – tarp lietuviškojo ir vokiškojo. Tas „tarp“ buvo ne abstrakcija, o kasdienybė: surašymai, mokyklos ir bažnyčios kalba, anketos – ir nuolatinis išorinis klausimas „kas tu esi?“, į kurį kiekviena pusė laukė sau palankaus atsakymo.

Taigi paribio žmonių pasaulis buvo ne tik jaukus ir savas, bet ir nuolat ginčijamas, spaudžiamas bei perrašinėjamas iš išorės.

Tuteišiai ir jų patirtis keičiantis valdžioms

Ramaškonys. Ekspedicijos dalyviams V. Vaišnys griežė rankų darbo smuiku. 1991

Pietryčių Lietuvoje vietinė tapatybė formavosi nuolat keičiantis valstybėms ir administracijoms. Vienas mano pašnekovas yra pasakęs taip: per visą jo tėvų gyvenimą valdžia mainėsi penkis kartus, ir kiekviena nauja valdžia žmogaus vis klausdavo – kas tu toks esi? Valdžia ilgą laiką būdavo nelietuviška, todėl gyventojams buvo saugiau tautinės tapatybės viešai nedeklaruoti – taip jų savivardžiu tapo žodis „vietinis“, o slaviškai – „tuteišis“. Tautybė čia dažnai buvo ne vien asmeninis pasirinkimas, bet ir politinis klausimas, nuo kurio galėjo priklausyti mokyklos kalba, karjera ar net požiūris į žmogų vietos bendruomenėje.

Nereikia pamiršti ir dar vienos aplinkybės: Pietryčių Lietuvoje ilgai viena greta kitos gyvavo kelios kalbos – lietuvių, gudų, lenkų, ir vėliau rusų. Daugiakalbystė čia buvo ne išimtis, o norma. Todėl vietinė tapatybė natūraliai tapo bendraatrama žmonėms, kurie kasdien gyveno kelių kalbų pasaulyje. Žmonės suprato, kad patikimiausia atrama lieka tai, kas nesikeičia: gimtasis kaimas, paveldėtas žemės rėžis, parapijos bažnyčia, šeimos kapai. Todėl jie pirmiausia siejo save su gimtuoju kaimu, parapija ir šeimos istorija. Mano ekspedicijose ne kartą teko girdėti žmones vienu metu save vadinant ir vietiniais, ir lenkais, ir lietuviais, ir katalikais. Kartais tame pačiame pokalbyje žmogus galėdavo pakeisti ne tik savivardį, bet ir kalbą – iš dzūkiškos lietuvių šnektos pereiti į lenkų, vietinę baltarusių šnektą, vadinamą po prostu (pažodžiui – „paprastai“), ar rusų kalbą. Iš šalies tai gali atrodyti prieštaringa, tačiau vietos gyventojams tokia daugiakalbystė buvo kasdienybės savastis. Todėl tuteišiškumas neturėtų būti suprantamas kaip tautinės savimonės nebuvimas ar „neapsisprendimas“, kaip kartais menkinamai interpretuojama viešumoje.

Tačiau nevertėtų tuteišiškumo romantizuoti, nes šis savivardis gimė ne tik iš prisirišimo prie vietos, bet ir iš nuolatinio spaudimo rinktis savo tautinę priklausomybę. XIX–XX amžiais įvairios valdžios ir nacionaliniai judėjimai siekė vietos gyventojus priskirti vienai ar kitai tautai, todėl atsakymas „aš vietinis“ neretai tapdavo ir savotiška gynybos forma – karta iš kartos įgyta išmintimi, leidusia bendruomenei išlikti nuolat besikeičiant valdžioms. Tuteišiškumas leido žmogui išsaugoti teisę būti savimi pasaulyje, kuriame kiti vis mėgino nuspręsti už jį, kas jis yra. Beje, Vakarų Lietuvos pakraščiui žodžių tuteišis ir tuteišiškumas netaikysiu – šis reiškinys būdingas tik Pietryčių Lietuvai.

Šišioniškiai – lietuvininkų pasaulio dalis 

Kalbant apie Mažąją Lietuvą, svarbiausia pabrėžti tai, kas paviršutiniškai gretinant galėtų likti nepastebėta: šišioniškiai nebuvo atskira tauta ar nuo tautybės besislepianti grupė – tai tie patys lietuvininkai, savitos, šimtmečius brandintos Mažosios Lietuvos kultūros nešėjai. Tos kultūros pamatas buvo lietuvių kalba ir sava raštijos tradicija, liuteroniškas pamaldumas, giesmynai, surinkimai (savitos namų pamaldos), išskirtinis ūkininkavimo ir gyvenimo būdas. Neatsitiktinai būtent čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika ir pirmasis spausdintas Biblijos vertimas į lietuvių kalbą. Todėl lietuvininkų vietiškumas buvo ne atsitraukimas nuo lietuvybės, o viena iš istorinių jos formų. Žodis šišion žymėjo priklausymą savo kraštui, tačiau nepaneigė lietuvininkiškos tapatybės – priešingai, ją patikslino. Jei tuteišio „čia“ dažnai reiškė įsivardijimą iš gynybinių pozicijų – „neklauskite manęs apie tautą“, tai šišioniškio „šišion“ vartojimas buvo veikiau paaiškinamasis, savivoką patikslinantis: „žinau, kas esu – esu šio krašto lietuvininkas, ne vokietis, tačiau ir savo istorinę patirtį suvokiantis kiek kitaip negu Didžiosios Lietuvos lietuvis“. Būtent šis skirtumas rodo, kad lietuvininkų vietiškumas sietinas ne su tautinės savimonės stoka, o – priešingai – su jos tvirtumu.

Svarbiausia – gimtoji žemė

 Taigi panašumas tarp tuteišių ir šišioniškių slypi ne tautinėje savimonėje – ji skirtinga, – o gimtosios vietos sureikšminime. Dviejuose Lietuvos pakraščiuose nepriklausomai vieni nuo kitų svetimųjų engiami žmonės savivardžiu pasirinko ne tautos ar krašto vardą, o ryšį su gimtąja vieta, vietiškumą, išreikšdami jį prieveiksmiu „čia“. Sunku patikėti, kad tokia tapatybės pagrindo išraiška yra atsitiktinumas. Atrodytų, kad paribio žmonėms labiau būdingas kosmopolitiškumas – iš šalies žiūrint, jie gyvena tarsi tarp kelių pasaulių, taigi ir patys turėtų būti neapsisprendę. Tačiau dažniausiai būna priešingai – jie labai tiksliai žino, kur yra jų namai, jų gimtinė. Jų tapatybei nėra reikšmingos valstybių sienos, nes svarbiausia – konkreti vieta: upės vingis, kaimo kelias, bažnyčios bokštas ar senosios kapinės. Tai labai stipri ir savotiškai atspari tapatybės forma, nes remiasi istorine atmintimi ir kasdiene patirtimi, o ne abstrakčiomis deklaracijomis.

Gyvoji tradicija ir kultūros atmintis

XX amžiuje abiejų Lietuvos paribių keliai išsiskyrė. Pietryčių Lietuvoje, kad ir kiek būta sukrėtimų, išliko bendruomenės tęstinumas – kaimai, giminės, kalbos, – todėl vietinė tapatybė ten tebėra gyva kasdienybė: ją ir šiandien girdžiu kiekvienoje ekspedicijoje. Klaipėdos krašto senoji bendruomenė po karo evakuacijos, pokario represijų ir išvykimo bangų į Vokietiją smarkiai sumažėjo, tarme kalbančiųjų liko nedaug. Tačiau būtų netikslu sakyti, kad šišioniškių pasaulis liko tik muziejuose. Šiandien vyksta aktyvus lietuvininkų kultūros gaivinimas: veikia bendrijos, kyla tarmės puoselėjimo iniciatyvos, buriasi folkloro kolektyvai, vykdomi edukaciniai projektai, tarmė įrašyta į nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Bene įspūdingiausia tai, kad lietuvininkų atmintis šiandien dažnai perduodama nebe tiesioginiu bendruomenės gyvenimu, o sąmoningu pasirinkimu. Žmonės ieško senelių nuotraukų, tvarko šeimos archyvus, mokosi senųjų giesmių, domisi tarmės žodžiais, skelbia paskutiniųjų jos atstovų pasakojimus. Tai kitoks kultūros perdavimo būdas negu prieš šimtą metų, tačiau jis rodo, kad ryšys su kraštu tebėra gyvas. Ši tradicija gyvena ne tik archyvuose, bet ir žmonių pastangose ją perduoti toliau. Skirtumas tarp dviejų kraštų vis dėlto pamokomas: vienur vietiškumas tebėra savaiminė kasdienė praktika, kitur jis jau reikalauja sąmoningų, kryptingų bendruomenės ir institucijų pastangų. Atstumas tarp šių dviejų būsenų – ne amžinybė, o kelios kartos, ir tai įspėjimas, kurio Pietryčių Lietuva neturėtų praleisti pro ausis.

Ką reiškia „čia“ šiandien?

 Kuo atviresnis darosi pasaulis, tuo svarbesnė žmonėms tampa regioninė tapatybė: vis dažniau domimasi savo šeimos istorija, vietovardžiais, tarme, krašto kultūra – ieškoma savojo „čia“. Kita vertus, vien domėjimosi neužtenka. Tiek Pietryčių Lietuvoje, tiek ir Mažojoje Lietuvoje matyti tas pats procesas – vietinės tarmės ir papročiai nyksta greičiau, negu apie tai parašomos knygos. Todėl kalbant apie vietinę tapatybę svarbu ne tik ją prisiminti, bet ir klausti, ar dar liko žmonių, kuriems tai kasdienybė, o radus – įamžinti bent skaitmeniniame, jei ne realiame pasaulyje…

Pasakykime atvirai ir tai, ką šis lyginimas byloja apie mus pačius. Lietuvos viešasis kalbėjimas abiejų kraštų žmonėms ilgai dalijo vaidmenis, kurių jie neprašė. Tuteišius buvo patogu laikyti svetimais, lietuvininkus – savais, bet jau išnykusiais. Abu požiūriai leidžia išvengti sudėtingesnio pokalbio apie Lietuvos paribius. Vienu atveju nereikia domėtis gyvais žmonėmis, kitu – galima ramiai prisiminti praeitį. Tačiau ir tuteišiai, ir lietuvininkai primena, kad Lietuvos istorija visada buvo įvairesnė negu patogūs vadovėliniai pasakojimai. Juk tiek tuteišių, tiek šišioniškių patirtys gali padėti suprasti, kaip formuojasi ryšys su gimtąja vieta ir kodėl jis toks atsparus: valstybės ir ideologijos keičiasi, o „čia“ lieka. Šia prasme du Lietuvos pakraščiai saugo ne provincijos kuriozą, o universalų žmogiškos savivokos modelį, kurį Europa iš naujo atranda tik dabar.

Ramaškonių lietuvis Vytautas Vaišnys. (Varanavo r., Baltarusija)  2006 m.

Vietoj išvadų

  • Deiktinė – „čia“ žmonių – tapatybė nėra nei atsitiktinumas, nei kuriozas: tai dėsningas paribio bendruomenių atsakas į konkuruojančių nacionalizmų spaudimą. Lietuvoje akivaizdūs du nepriklausomai susiformavę šio atsako variantai – tuteišiai ir šišioniškiai.
  • Šišioniškiai buvo lietuvininkų kultūros dalis, o ne alternatyvi tautinė grupė; tuteišiškumas – vietiškumo, t. y. vietinės kilmės sureikšminimo, o ne tautybės atsisakymo forma. Abu atvejai griauna gają klišę apie „neapsisprendusį“ paribio žmogų: vietinė tapatybė tautinei neprieštarauja – ji ją papildo, o istorijos lūžiuose neretai ir apsaugo.
  • Skirtingas abiejų kraštų likimas rodo, kad vietinės kultūros gyvybingumą lemia ne valdžios draudimai ar leidimai, o bendruomenės tęstinumas. Ten, kur jis nutrūko, tapatybė iš kasdienės praktikos virto puoselėjama atmintimi – garbinga, bet jau kitokia, sąmoningomis pastangomis palaikoma būtimi. Atstumas tarp šių būsenų – vos kelios kartos, todėl Pietryčių Lietuvos daugiakalbė kasdienybė turi būti suprantama kaip saugotinas gyvasis paveldas dabar, kad nereikėtų apraudoti jos po laiko.
  • Tuteišių ir šišioniškių paralelė, kiek man žinoma, lietuvių moksle dar negretinta – ir tai spraga, kurią verta užpildyti sujungus Pietryčių Lietuvos ekspedicijų medžiagą su Mažosios Lietuvos istoriografijos bei atminties institucijų patirtimi. Ši paralelė primena, kad Lietuvos paribiai nėra istorijos pakraščiai: juose susikaupė patirtys, padedančios geriau suprasti ir pačią Lietuvą.
  • O paprasčiausia šios istorijos tiesa tokia: žmogaus ryšys su vieta kartais pasirodo esąs stipresnis už politines sistemas, administracines ribas ar net kalbų kaitą. Skirtinguose Lietuvos pakraščiuose žmonės rado panašų būdą tai pasakyti. Vieni sakė tut, kiti – šišion. O abu turėjo galvoje tą patį: čia yra mano vieta. Kaip Kazio Sajos „Devynbėdžiuose“ – „… būsiu pilku akmenėliu, bet savoj palaukėj…“.

Ramaškonys. Ekspedicijos dalyviai. (Varanavo r., Baltarusija) 1978 m