
Vakar, eidamas 96 metus, mus paliko, iškeliavo Anapilin restauratorius -architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas.
Kodėl mes gerbiame, vertiname ir branginame šį žmogų, asmenybę? Pirmiausia gal būt dėl išminties, santūrumo, nekonfliktiškumo ir sugebėjimo nuosekliai ir kantrai siekti tikslo. Ir čia turbūt ne paskutinėje vietoje buvo velionio charakteris, patyrusio įvairias priespaudas, bruožus gludinęs šimtmečiais ir išmokusio išgyventi. Tai senelių ir tėvų, Aukštaitijos, Utenos krašto vidutinio ūkininko genetinis kodas. Visa tai su kaupu turėjo Napoleonas Kitkauskas.
Sunkūs išbandymai jį pasitiko jau moksleivio suole. 1947 mm. jis su kitais moksleiviais buvo suimtas sovietų NKVD , nuteistas 10 metų ir kalintas Mordovijos lageryje. 1954 m. grįžo į Lietuvą. 1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo inžinieriaus, restauratoriaus, architekto – pilių tyrėjo, valdovų rūmų atstatytojo kelią.
K.N. Kitkausko vardas mūsų visuomenei tapo labiau žinomas susijęs su K. Donelaičio bažnyčios Tolminkiemyje (nuo 1946 m. Čistyje Prudy) atstatymu. Tęsdamas architekto S. Lasavicko pradėtą darbą, jis kantriai ir nuosekliai, įveikdamas įvairias konfliktines situacijas, kliudymus, vadovavo bažnyčios atstatymo darbams ir juos sėkmingai užbaigė. 1971–1979 m. bažnyčia buvo atstatyta ir joje įkurtas K. Donelaičio memorialinis muziejus.
Dirbdamas šį darbą N. Kitkauskas aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Tapo K. Donelaičio draugijos įkūrėju ir ilgamečiu vadovu. Palaikė glaudžius ryšius su būrų dainiaus giminaičiais užsienyje, sukaupė didelį archyvą, paskelbė daug straipsnių K. Donelaičio tema.
Nuo 1968 m. jis beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus katedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus.
Kai kilo idėja atstatyti Valdovų rūmus, prisimename, kiek buvo daug kritikuojančių rūmų atstatymo idėją, prisidengiant didelėmis išlaidomis ir abejonėmis dėl tikroviškumo, autentiškumo. Ar tai nebuvo siekiai nuslopinti patriotų norą atstatyti Lietuvos valstybingumo simbolį globalėjančiame pasaulyje.
Beje, ir draugija ,,Pilis”, kurios veikloje velionis aktyviai dalyvavo, vienareikšmiškai gynė rūmų atstatymo idėją.
Dėl savo profesinės kompetencijos ir asmeninių savybių K. N. Kitkauskas buvo pakviestas dirbti rūmų atstatymo komandoje. Jis dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą, jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojama nacionalinės reikšmės radinių kolekciją ir kompleksinę informaciją. Džiaugiamės – Valdovų rūmai – atstatyti ir šiandien tampa aktyviu nacionalinės kultūros ir istorijos skleidėju.
Apie dr. K. N. Kitkausko reikšmingą įnašą į Lietuvos istorijos ir architektūros tyrinėjimus, svarbių paveldo objektų išsaugojimą, aktyvią ir įvairiopą visuomeninę ir kultūrinę veiklą, parodo gauti aukšti valstybiniai apdovanojimai.
Jis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1990), šią nominaciją užsitarnavęs lietuvių istoriografijos klasika tapusiu veikalu „Vilniaus pilys“ (1989). Dr. K. N. Kitkauskas taip pat buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko ir Komandoro kryžiais (1995, 1999) bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi (2018). Jo nuopelnai Vilniaus miesto istorijos ir paveldo tyrinėjimams įvertinti Žygimanto Augusto medaliu (2001).
Mažai, kas žino, kad Kazys Napoleonas ( Napalys, taip jį vadino vyresnieji kolegos,bičiuliai) turėjo poeto talento gyslelę, už patriotinius eilėraščius , skelbtus Utenos ,,Saulės” gimnazijos sienlaikraštyje, jis pateko į lagerius. Jau gyvenimo saulėlydyje jis netik savo ir bet ir kitų pasaulinės klasikos eilėraščius atmintinai padeklamuodavo ištikimiausiems bičiuliams, kurie jį lankydavo sostinės Senjorų globos namuose Jeruzalėje, ir kartu jis pajuokaudavo pats nesigailėdamas, kad profesionaliu poetu netapo…
Bičiulius džiugino puiki senjoro atmintis ir ši netektis mums tapo netikėta.
Atsisveikinti su dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku bus galima Olandų g. esančiuose laidojimo namuose Vilniuje. Amžinojo poilsio jis atguls greta žmonos Laimutės Vilniaus Antakalnio kapinių
Grupė bičiulių
Skelbiame keletą fotoakimirkų iš mūsų bičiulio gyvenimo.
Irenos Tumavičiūtės, Valentino Juraičio nuotr

.


V.Juraitis info@vyzdys.com









