V. Juraitis.Herkaus Manto mūšio vieta 1261 m.Pokarviuose.Ušakovas (Pokarviai). 2016.

Apkeliavusi ne vieną parodų salę Valentino Juraičio fotoparoda ,,Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“ iki  š. m. lapkričio 15 d. veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje (Aukų g. 2a, Vilnius).

Šioje parodoje fotografo žvilgsnis dažniau stabtelėjo Mažosios Lietuvos regione – Nadruvoje – tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai. Nadruva – tai Kristijono Donelaičio žemė. Čia gimė ir tarnavo pirmasis lietuvių poetas, K. Donelaitis –  būrų dainius, kunigas neeilinė ir įvairiapusė asmenybė.

Žvilgsnis nukrypsta į Tilžę ir Ragainę. Čia buvo puoselėjamas lietuviškas raštas, lietuviška spauda. Ragainėje (dab. Neman) išlikusi didinga kryžiuočių pilis, kuri buvo pastatyta, nugalėtų prūsų pilies vietoje, o mūrinė bažnyčia mena Martyną Mažvydą, kuris čia dar tarnaudamas medinėje bažnyčioje, parengė pirmąją lietuvišką knygą ,,Katekizmą” (1547 m.).

…Fotografijoje gražiai susirikiavę bėga ožkos, kas prisimins, kad čia  Pokarviuose (Ušakovo) kadaise Herkus Mantas  laimėjo mūšį (1261 m.) prieš kryžiuočius?To laikmečio ženklų nėra…

Tačiau netik ekskursas į tolimą istoriją atsiskleidžia parodoje.  Iš fotokadrų žvelgia  šių dienų herojai – Tilžės (Sovetsko) katalikų bažnyčios klebonas Anupras Gauronskis, ilgus metus tarnavęs šioje bažnyčioje ir aukojęs mišias čia gyvenantiems lietuvių ir rusų katalikams.

Iš fotolakšto žvelgia vilnietis  dr. Napoleonas Kitkauskas, prieš keliolika metų jis pozavo parodos autoriui  Tolminkiemyje, šalia bažnyčios , kurios  atstatymo darbams jis pats vadovavo, rūpinosi  K. Donelaičio  palikimo išsaugojimui. Šiuo metu fotografijos  herojui  jau 95 – eri, džiugu, kad jis yra lankomas ir nepamirštamas bičiulių…

Siekiant sukonstruoti vizualinį pasakojimą apie baltiškają Prūsiją autoriui tenka derinti dokumentinę kronininko kalbą su išlikusios architektūros fragmentų vaizdais, šviesos ir šešėlių paslaptingumu, kurie gali atsiskleisti  medituojant tik žinančiam krašto istoriją.

Abstraktesniam meniniam kalbėjimui geriau tinka lakoniškesnė nespalvotoji fotografija, šioje parodoje  autorius rodo tik vieną kitą  iš nemažos kolekcijos.

Perteikiant pasakojimą  buvusiose lietuvininkų apgyvendintose vietovėse autorius tuiri ior nesp[alvotosios fortografijos versiją, kur nieko belieka apsiriboti  ir abstrakčiais vaizdais, užrašais griuvėsių sienose.

Iš šių bažnyčių lietuvių kultūrai svarbios – Valtarkiemis (Olchovatka) ir Gerviškėnai (Prioziorskoje) – dar išlikę, jų būklė dar palyginti gera. Gerviškėnuose tarnavęs K. Donelaičio bičiulis kunigas Hochfeldas išsaugojo ,,Metų“ dalį dingusio rankraščio kopiją. Ir tik šios kunigo kopijos dėka mes turime pilną ,,Metų” poemą.

Vaizdus palydi trumpi komentarai, apie vietoves ir asmenybes, kurios čia paliko pėdsaką. Daugelis šių lietuvininkų paveldo objektų yra kritinės būklės, išlikę bažnyčių, pilių mūro sienos byloja apie buvusią jų ir didybę, ir kuklumą.

Būdamas ir kraštotyrininku V.Juraitis, pasinaudodamas Donelaičio,Vydūno giminaičių surinkta medžiaga ir ją papildydamas,  yra sudaręs ir išleidęs Donelaičių 1600-1945 m.;Storostų (Vydūno) 1589-1966m. genealoginius medžius.

xxx

Parodos autorius – Valentinas Juraitis  žurnalistas, tinklailaidės www.mazojilietuva.lt redaktorius, kraštotyrininkas, baigęs studijas Vilniaus universitete, meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m. Jis yra  surengęs fotoparodų šalyje ir užsienyje, išleidęs autorines knygas gidą ,,Karaliaučiaus kraštas“, fotoalbumus ,,Nadruva“, ,,Plikomis akimis“, ,,Aukštaitijos kaimai“ ir kt. Jis yra sukūręs  fotografijų serijas apie iškeldinamą Skarulių kaimą Jonavos rajone, apie Sūduvos  kaimo žmonių kasdieninius rūpesčius. Žinomas kaip industrinių peizažų autorius apie ekologijos problemas bylojančius skaudulius. V. Juraičio darbų yra įsigiję Europos meno  muziejai ir privačios kolekcijos, taip pat saugomi Lietuvos  muziejų kolekcijose.

V. Juraitis..Didlaukių bažnyčia, čia tarnavo  K.Donelaičio dėdė.Telmanovo.( Didlaukiai). 2016..

V. Juraitis. Georgenburgo pilis.Jurbarkas (Majevka ) 2014.

V. Juraitis. Prie Toplaukio pilies, Taplaki. 2016.