Š,m. vasario 27 d. ligoninėje mirė garbaus amžiaus sulaukusi Tauragėje gyvenusi, per 50 metų pedagoginio darbo stažo turėjusi, iš jų 20 metų lietuvių kalbos mokinusi Karaliaučiaus krašto vaikus, Emilija Algaudė BUKONTIENĖ. Ilgiausiai ji , kaip lietuvių kalbos fakultatyvo mokytoja darbavosi Ragainės (Nėmano) rajono Kraupiško (Uljanovo) vidurinėje mokykloje. Kartu su savo mokinukais dalyvaudavo Karaliaučiaus krašto mokytojų asociacijos, Lietuvos Respublikos konsulato renginiuose, su jais lankėsi Lietuvos valstybėje. Apie E.A. Bukontienę rašė žurnalas Donelaičio žemė, ji buvo apdovanota Donelaičio draugijos Atminimo medaliu „Širdingas brolau“.
Savo pedagoginę veikla Kraupiškio (Uljanovo) vidutinėje mokykloje E. A Bukontienė prisiminė kaip pačius prasmingiausius savo veiklos metus.
– Džiaugiuosi, kad mokiniai noriai lankė fakultatyvą, buvo kalbančių lietuviškai. Visada dalyvaudavome lietuvių kalbos olimpiadose, ateidavo mokiniai ir sakydavo: „Mokytoja, noriu dalyvauti olimpiadoje, ruoškimės“. Ir tai sakydavo ne tik žemesniųjų klasių mokiniai, kuriems užtenka išmokti eilėraštį, bet ir vyresniųjų klasių, kuriems reikėdavo atlikti užduotis raštu. Kartais netgi norėdavo atsiprašyti iš pamokų, kad galėtų ateiti į fakultatyvo užsiėmimus.
Mokiniai noriai dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, kuriuos organizuodavo Regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacija, Karaliaučiaus Švietimo ministerija, Plėtotės institutas, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ministerijos, Vilniaus lietuvių namai, Pasaulio lietuvių bendruomenė, K.Donelaičio draugija, Lietuvių kalbos institutas, Marijampolės moksleivių kūrybos centras ir K.Donelaičio draugijos Marijampolės skyrius, Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centras, „Naisių vasara“, Tauragės moksleivių kūrybos centras. Mokiniai džiaugėsi apdovanojimais ir prizais.
Fakultatyvo lankytojai labai laukdavo vasaros ir ekskursijų. Jų metu supažindinau su Lietuva, aplankėme daugelį vietovių, pabuvojome įžymiose Karaliaučiaus krašto vietose, lankėmės muziejuose. Kasmet važiuodavome į Tolminkiemį, pavaikščiodavome tais takais, kuriais vaikščiojo K. Donelaitis, tarsi pabendraudavome su poetu ir atsisveikindavome iki kitų metų. Ekskursijose dalyvaudavo ne tik fakultatyvą lankantys moksleiviai, bet ir jų tėveliai, kai kurie mokytojai, lietuvių bendruomenės nariai,
– prieš keletą metų duodama interviu žurnalui ,,Donelaičio žemė” kalbėjo mokytoja Emilija Algaudė Bukontienė.
Vytautas Šilas
