Klaipėdos pilis ir miestas (apie 1535 m. graviūra).
Neseniai klaipėdiečius ir miesto svečius pradžiugimo lankytojams atvertas pilies bokštas. Apie Klaipėdos pilį pateikiame daugiau istorinių faktų.
Klaipėdos pilis ilgus amžius buvo svarbiausias miesto bei jo apylinkių objektas. Ordino viešpatavimo laikais būtent pilis ir garantavo paties miesto egzistavimą. XVII- XVIII a. pirmojoje pusėje visas miestas kartu su pilimi buvo paverstas modernia tvirtove. Ir tik XVIII amžiaus antrojoje pusėje pilis pamažu nustojo savo pirminės reikšmės. Tačiau praėjo dar gana nemažas laiko tarpas, kol miesto bendruomenė nusprendė atsisakyti šio istoriniu, urbanistiniu bei architektūriniu požiūriu svarbaus objekto. Šiandien, kuomet dabartinė miestiečių karta norėtų vėl sugrąžinti pilį į Klaipėdos urbanistinį audinį, verta prisiminti šio objekto istoriją.
Livonijos Ordino ir Kuršo vyskupo sutartyje rašoma, kad pilis pastatyta 1252 metais ,,tarp marių ir Dangės“. Statybai vadovavo Vokiečių ordino vietininkas Livonijoje Eberhardas fon Zeinė (Eberhard fon Seyne) bei Kuršo vyskupas Heinrichas. Pirmoji pilis, pastatyta drėnoje bei klampioje vietoje, buvo medinė ir netrukus ėmė griūti. Sekančiais metais netoliese, ant dirbtinai supilto pylimo, apjuosto grioviais, pradėta statyti nauja, mūrinė pilis. Tikriausiai ji buvo aptvarinio tipo: atvirą kiemą juosė mūrinė tvora, už kurios stovėjo pastatai. Ne visi šio komplekso statiniai buvo mūriniai- pavyzdžiui, mariose stovėjo medinis bokštas. Pilyje buvo ūkinių pastatų, tokių kaip odų dirbtuvės bei kiaulidė.
Pilies bei miesto steigimo sutartyje Ordinas su Kuršo vyskupu Heinrichu buvo sutarę juos valdyti kartu, (du trečdaliai pilies bei miesto turėjo priklausyti Ordinui, o likęs trečdalis – Kuršo vyskupui), tačiau šis sumanymas netrukus pasirodė besąs praktiškai neįgyvendinamas. Kadangi Ordinas pilį statė priešiškoje, kuršių gyvenamoje teritorijoje, didingi ir gražūs planai Klaipėdą (vokiškai vadinamą Memeliu) paversti stambiu politiniu, prekybos bei amatų centru, buvo pasmerkti virsti utopija. Nors vietos kuršių didžiūnus Ordinui pavyko papirkti, toliau gyvenę sembai ir žemaičiai neketino ramiai stebėti, kaip dygsta įsibrovėlių statoma pilis. Jau 1255 metais sembai pamėgino užpulti Klaipėdą. Tiesa, šis mėginimas jiems nepavyko, bet jau 1257 metais prie pilies pasirodė jungtinis kuršių bei sembų laivynas. Pradejęs kurtis Klaipėdos miestas buvo sudegintas iki pamatų. Tai liudija, kad apylinkių gyventojai, baltų genčių atstovai, puikiai suvokė, kokią grėsmę jiems kelia jų teritorijos vidury įsikūręs Ordino garnizonas, ir šią grėsmę jie stengėsi eliminuoti karine jėga. Puolimai pasikartojo 1263 bei 1307 m. Dėl nuolatinių lietuvių, žemaičių, kuršių bei sembų puldinėjimų Klaipėda neturėjo jokių šansų tapti bent kiek reikšmingesniu Baltijos pakrantės miestu. Supratęs, jog viltis perkelti Kuršo vyskupijos būstinę iš Rygos į Klaipėdą sulig kiekvienu etninių šio krašto gyventojų antpuoliu vis labiau blėsta, 1298 metais, vyskupas atsisakė savo dalies, neatlygintinai perleisdamas ją Ordinui. Tačiau ir šiam Fortūna, regis, ne itin džiugiai šypsojosi. 1323-iųjų metų pradžioje lietuvių kariuomenė, vadovaujama monarcho Gedimino, apgulė pilį bei miestą. Apgultis lietuviams baigėsi sėkmingai. Miestą jie supleškino iki pamatų, o pilį užėmė, išvydami iš jos okupantų įgulą. Deja, ilgam išlaikyti pilies savo rankose nepavyko. Kalavijuočiai netrukus susigrąžino pilį, tačiau po penkerių metų perleido ją stipresniam Kryžiuočių ordinui. Kryžiuočiai pilį rekonstravo, paversdami ją konventine. Po šios rekonstrukcijos pilies kiemą juosė jau nebe tvora, o mūriniai korpusai.
Klaipėdos pilies planas 1598 m.
1360 m. žemaičiams pavyko pilį sudeginti, todėl kryžiuočiams teko ją atstatyti. Po rekonstrukcijos pilies kampuose iškilo 4 stačiakampiai bokštai. Tačiau 1379 m. pilį vėl nusiaubė apsiausties metu kilęs gaisras. 1393 m. buvo pastatytas gynybinis bokštas, tačiau tais pačiais metais sugriautas per lietuvių antpuolį. Pilis darsyk pulta 1402 m. 1409 metų pavasarį žemaičiai užpuolė Klaipėdą ir kuriam laikui sustabdė pilies tvirtinimo darbus. Belieka tik apgailestauti, jog Žalgirio mūšis, nutraukęs du šimtus metų trukusią vokiečių bei jų talkininkų agresiją prieš Lietuvos valstybę, nepakeitė etninėse baltų žemėse užkariautojų įkurto miesto statuso. Nepaisant LDK valdovo Vytauto aiškiai išreikštų pretenzijų į Klaipėdos miestą (1413 m. laiške Vytautas vartoja ne vokišką (Memel) miesto pavadinimą, bet lietuvišką- Caloypede, argumentuodamas, jog miestas esąs jo tėvonijoje, todėl turėtų priklausyti Lietuvai, o ne kryžiuočiams- tam, beje, pritarė ir arbitratorius Benediktas Makra), po Melno taikos pasirašymo 1422 m. kariniai veiksmai tarp abiejų valstybių liovėsi, o Klaipėda taip ir liko ordino valdų dalis.
Po Melno taikos prasidėjo dideli pilies įtvirtinimo darbai, trukę devyniolika metų. Pilis buvo maždaug kvadratinio plano su kiemu viduje. Dalis XV a. pradžios gynybinės sienos buvo integruota į naująjį mūrą. Šiaurinė siena su bokštais siekė apie 102 m ilgio, jos plotis – 2,2 m, aukštis – iki 11 m, vakarinės sienos ilgis tarp bokštų – mažiausiai 70 m. Kampuose stovėjo du 12 m skersmens cilindriniai bokštai (Didysis parako ir Kunigaikščio), pietryčių kampe – stačiakampis. Patobulinta pilies gynybinė sistema buvo pritaikyta to meto artilerijos pabūklų (bombardų) ugniai atremti. Už gynybinių sienų ėjo apie 6 m pločio kelias, už jo – 8–9 m pločio griovys ir daugiau, kaip 20 m pločio pylimas (jis buvo iškilęs apie du metrus virš pilies kiemo), toliau – dar vienas 6 m pločio ir iki 1,5 m gylio sausas griovys. Pilies pastatų sienos – raudonų plytų, netinkuotos, mūrytos gotikiniu būdu. Stogai dengti plokščiomis čerpėmis, dalis – malksnomis.
1454 m., per Trylikos metų karą (1454–1466 m.), Klaipėdos pilį buvo užėmusi Lenkijos karalystės kariuomenė, 1455 m. – žemaičiai, vadovaujami Jono Kęsgailos. Po šio karo galutinai nusistovėjo Melno taikos sutartimi apibrėžtos sienos tarp LDK bei Ordino. Klaipėda liko vokiečių teritorijoje.
Pilis XVI a. pradžioje toliau buvo stiprinama pagal to meto karybos reikalavimus. 1516–1519 m. pastatyti žemių pylimai su bastėjomis. 1520 m. pilį puolė Dancigo karo laivai, prie jų prisijungė ir žemaičiai. 1524 m. pilyje įrengtos patrankos. XVI amžiuaus pirmoje pusėje Klaipėdos pilies perstatymui vadovavo Niurnbergo meistras Kristupas Rameris. 1559-isiais pilis buvo pradėta tvirtinti pagal prancūzų inžinieriaus Klaudijaus Dzontijaus projektą. Šių rekonstrukcijų metu ankstesnis mūras buvo įterpiamas į naujesnį, tokiu būdu išvengiant papildomų statybos išlaidų, kurios neišvengiamai atsirastų kaskart statant pilį nuo pat pamatų. Po minėtų perstatymų pilis tapo netaisyklingo kvadratinio plano. Pietvakarių pusėje, ties vartais, buvo įgilinimas. Vartus saugojo du apvalūs bokštai korpusų kampuose, kiti trys stovėjo šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietryčių kampuose. Korpusų, kurie pastatyti panaudojus XV a. gynybines sienas, plotis siekė 12,5 m.
Audrius Valickas
Rekonstruotos Klaipėdos pilies rūmų fasadas apie 1660 m..
