Gerai pamenu, kai šventėme, pažymėjome Napaleono Kitkausko 80 metį, buvo gražus renginys  Vilniaus rotušėje, buvo daug gražių žodžių ir įvertinimų jubilijatui. Džiaugėmės, kad  turime šalia tokį žmogų, nuosekliai ir kantriai  dirbantį Lietuvos ir  Mažosios Lietuvos, mūsų kultūros labui.  …Metų tarpsnis ir tos dienos prabėgo kaip viena akimirka. Ir šiandien vėl pažymime jubiliejų.Tik dar solidesnį – 90. Tačiau COVID 19 mums apriboja bendravimą.

Pagalvojau, kodėl mes gerbiame, vertiname ir branginame šį žmogų? Pirmiausia gal būt  dėl  jo išminties, santūrumo, nekonfilktiškumo ir subebėjimo nuosekliai, kantriai siekti tikslo. Ir čia, turbūt ne ne paskutinėje vietoje  yra( aukštaitis ,,nuo Utenąs“ jubiliato charakteris, lietuvio, patyrusio įvairias priespaudas, bruožus gludinęs šimamžais , ir išmokiusio išgyventi, genetinė tėvų ir senelių linija,  puolelėjusių pavyzdingą vidutinio ūkininko  sodybą, šeimos vertybines nuostatas. Visa tai, kas  yra gera,  su  kaupu turi Napaleonas Kitkauskas.

Kiekviena  Napalio (taip jį vadina vyresnieji kolegos) biografijos eilutė  išraiškingai byloja apie save.

Nevardinsiu jų visų, bet svarbu yra gauti pagrindai jaunystėje. O  siekį mokslui ir žinioms Napaleonas gavo, kaip pats pažymi,  Utenos ,,Saulės“ gimnazijoje. O toliau kelias nuo šiaudinės ir skiedrų pastogės ir šulinio su svirtimi… driekėsi   ilgai ir toli.

Išvardinsiu tik pačius svarbiausius faktus, o ir jų yra daug.

Jis Lietuvos architektas  restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos akademikas,Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pelnęs valstybės ordinų, apdovanojimų.

 Sunkūs išbandymai jį pasitiko moksleivio jau  suole.1947 m. m. jis su kitais moksleiviais suimtas sovietų NKVD, nuteistas 10 m. ir kalintas Mordovijos lageryje. 1954 m. grįžo į Lietuvą. 1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą.

Gyvenimą paskyrė pastatų restauravimui, atsatymui, dirbo įvariosiose šio profilio įstaigose. Tarp jų 23 metus  Paminklų konservavimo institute. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Architektūros tyrimų skyriaus vadovas. 

Suprojektavo  Žemutinės pilies Naujojo arsenalo (su S. Lasavicku) ir Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos (su A. Brusoku, A. Švabauskiene) konstrukcines dalis, K. Donelaičio memorialą Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Kaliningrado sritis), vadovavo Vilniaus arkikatedros tyrimams, . jos remonto darbams bei Biržų pilies tilto restauravimo darbams, . Vadovo Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių  liekanų architektūros tyrimams. Paskelbė tyrimų medžiagą apie Vilniaus arkikatedrą, jos konservavimą.). Buvo Lietuvos valdovų atstatymo projekto mokslinis vadovas.

Iš šių daugybės N. Kitkausko   darbų plejados  reikėtų išskirti du.

         Tai K. Donelaičio bažnyčios Tolminkiemyje  ir  Valdovų rūmų Vilniuje atstatymai.

         Prisiminsime, kad iš pradžių Tolminkiemio bažnyčios atstatymo tyrinėjimus vykdė, daug  pilių atstatymui nusipelnęs  architektas Sigitas Lasavickas ( suvalkietis, kilęs iš Kalvarijos),  bet būdamas jautraus, nekantraus ir konfliktiško charakterio ypač bendraujant su valdžios atstovais,  darbo toliau negalėjo tęsti. O ilgalaikiam darbui reikalinga kantrybė, atkaklumas, tvirti  nepalaužiami įsitikinimai ir diplomatiškumas. Ėmęs tęsti šį darbą  Napoleonas  Kitkauskas jį sėkmingai įvykdė iki galo.

 1989 m. nebeišlikusių K.Donelaičio gimtųjų Lazdynėlių kaimo vietoje N. Kitkausko rūpesčiu 1989 m. buvo pasodintas 275-ių, dabar gražiai išaugusių, ąžuoliukų parkas (Poeto 275 jubiliejaus metinėms), o 1990 m. ir jo sukurtas dvikalbis paminklinis akmuo. N. Kitkauskas buvo Kristijono Donelaičio draugijos įkūrimo 1992 metais iniciatorius ir jos pirmininkas (iki 2015 metų). 2002 m. išėjo plati dr. Napalio Kitkausko ir jo žmonos dr. Laimutės Kitkauskienės studija „Kristijono DONELAIČIO memorialas Tolminkiemyje“ (jos vertimas į rusų kalbą  išleistas 2014 m.). 

         Kai kilo idėja atstatyti Valdovų rūmus, prisimename buvo daug kritikuojančių rūmų atsatymo idėją, prisidengiamt didelėmis išlaidomis ir abejonėmis  dėl tikroviškumo, autentiškumo. Ar tai nebuvo  siekiai nuslopinti patriotų norą atstatyti  Lietuvos valstybingumo simbolį globalėjančiame  pasaulyje? Beje, draugija ,,Pilis“ vienareikšmiškai ir aktyvai gynė  rūmų atstatymo idėją.

         Tuometinė Kultūros ministrė Roma Žakaitienė prisimena, į viena iš posėdžių atėjo prezidentas Algirdas Brazauskas ir pasakė: ,,baikime diskusijas.Valdovų rūmai bus“.

    Tuomet visos pelės  nutilo ir pasislėpė šluota, aprimo  ir diskusijos, siūlymai sukurti  optinę rūmų iliuziją iš prožektorių šviesų lyg ir aprimo.

         Prezidentas, vėliau premjero pareigas ėjęs  A. Brazauskas (AMB), tarsi norėdamas įamžinti ir  savo  vardą, rūmų atstatymui pasirinko patikimą komandą. Viena iš asmenybių  buvo statybininkas Algirdas Vapšys (aukštaitis nuo Zarasų), kurio biografijoje  tarp daugelio statinių  buvo ir Lietuvos operos ir baleto teatro rūmai.

         Valdovų rūmų paramos fondo valdybai nuo pat jo įkūrimo priklausantis ir jau beveik dešimtmetį fondui vadovaujantis Algirdas Vapšys neslepia, dviprasmiška visuomenės nuomonė apie rūmus jam nėra maloni: „Man skauda dėl tokio visuomenės nusistatymo, visiems dalyvavusiems atkūrimo veikloje skauda. Apšaukė vagimis (buvo įtariamas, kad lėšas neteisėtai naudoja A. Brazausko brolis, statybos įmonės vadovas), tikrino, kai nieko nerado – net atsiprašyti nesugebėjo. O tie, kas garsiausiai šaukė, kad kojos į Valdovų rūmus nekels, visuose renginiuose šiandien lankosi.“

A. Vapšio nuomone  priešiškumas, kurio sulaukė Valdovų rūmų atkūrimo projektas, politinis: „Ne tas iniciatorius statyti pradėjo.“

Lietuvos valdovų atstatymo projekto moksliniu vadovu buvo pakviestas dirbti dr. Napaleonas Kitkauskas.

             ,Dr. K. N. Kitkauskas dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą ir nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusio autento architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius, jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių kolekciją ir kompleksinę informaciją, kuri ateityje leis perrašyti arba gerokai pakoreguoti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidos sampratą, chronologiją“ – rašoma Valdovų rūmų oficialiame sveikinime jubiliatui.

abar, kai prabėgo ne vieneri metai nuo tų diskusijų ir priešiškumo, galima pasidžiaugti, kad dauguma piliečių ir institucijų daug ir nuoširdžiai padirbėjo atstatant Valdovų rūmus. Ir valdovų rūmai tapo svarbiu kultūros centru, mūsų nacionaliniu pasididžiavimu.

Deja, dar nemažai turime  nacionalinės svarbos statinių, kurie  neužbaigti. Mūsų – gėda  stadiono statybos – griuvėsiai  Šeškinėje Vilniuje.

          …Pažįstu  aš gerbiamą  Napaleoną daug metų. Tačiau artimiau ėmėme  bendrauti ,,Donelaičio“, ,,Pilies“ draugijų veikloje, kur jis yra aktyviai dirba iki šiol.

 Kai ruošiau spaudai savo fotoalbumą  ,,Nadruva.Donelaičio takais“  užėjau  pas  gerb. Napaleoną patarimo. Jis maloniai priėmė savo bute, dar buvo gyva ir jo  žmona Laima, ištikima  bendražygė ir talkininkė. Napaleonas nekubėdamas leidinio maketą  atidžiai peržiūrėjo, minutėlę pagalvojęs pateikė pastabas, ko leidinyje  trūksta, ką reikia pataisyti.  Nudžiugau, gavęs gerus patarimus, paprastai sunku prisišaukti talkinimkus sudominti kitus savais darbais, visi skuba, lekia. O Napaleonas yra kitoks. Jis sakė, kad smulkmenų  kalbant apie Donelaitį nebūna, mano darbeliui buvo atidus ir geranoriškas.

Napaleonas Kitkauskas  būdamas ilgametis K. Donelaičio draugijos pirmininkas glaudžiai bendravo su būrų dainiaus  giminaičiais užsienyje, sukaupė didelį archyvą paskelbė daug straipsnių K. Donelaičio tema. Iš jo archyvo gavome  vokiečių sudarytus Donelaičio giminės medžio apmatus, tai mums su dr. Algirdu Matulevičiumi leido tęsti tiriamąjį darbą,  papildyti ir sukurti leidinį ,,Donelaičių giminės genealoginis medis 1600-1945m.“

Gyvename sudėtingu laikotarpiu, užklumpa  COVID 19 epidemijos. Mažosios Lietuvos tematika besidominčių, dirbančių ir galinčių dirbti šios srityje nėra daug. Ir vienas svarbiausių ir daugiausiai nuveikusių šioje srityje Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojas

 yra gerbiamas dr. Napaleonas Kitkauskas.

Valentinas Juraitis

Autoriaus nuotr.