Sostinės rotušėje gegužės 19-osios pavakarę surengtoje iškilmingoje ceremonijoje jau devintą kartą gyvojo kultūros paveldo vertybių puoselėtojams įteikti Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą patvirtinantys sertifikatai.
Į sąvadą šįkart įrašyta net trylika gyvojo paveldo reiškinių. Devynios tradicijos: Skriaudžių kanklių šimtametė muzikavimo tradicija, Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje, analoginės fotografijos tradicija Lietuvoje, bulvinių bandų ant kopūsto lapų kepimo tradicija Lazdijų krašte, antkapinių krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje, liuteroniška lietuvininkų giedojimo tradicija, nėgių žvejyba Šventosios upėje pajūryje, Sartų žirgų lenktynių tradicija Dusetose, žemaičių dounininkų dainavimo tradicija. O taip pat keturios nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veiklos: etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje, žirgų maudynės Šventojoje – anykštėnų naktigonės šventėje, Lietuvos moldavų ir rumunų pavasario pasitikimo šventė „Marcišor“, romų kultūros festivalis „Gypsy Fest“.
Šventinį renginį vedė ir jo dalyvius pristatė žurnalistas Kristupas Naraškevičius. Susirinkusiuosius sveikino Kultūros ministerijos kancleris Lukas Alsys ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa, įtraukimo į sąvadą sertifikatus teikė Lietuvos nacionalinės UNESCO bei Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado komisijų nariai.
Nacionalinį paveldo sąvadą šiemet papildė dvi Mažosios Lietuvos tradicijos. Klaipėdos rajono etninės kultūros centro ir Neringos muziejų teikimu į Sąvadą įtraukta antkapinių krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje. Vadinamieji krikštai – senieji pamario krašto antkapiniai paminklai. Tai zoomorfinių, geometrinių, augalinių pavidalų 0,5–2 m aukščio, 2–6 cm storio medžio plokštumos. Šie mažosios architektūros pavyzdžiai laikytini senosios baltiškosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūrų samplaika. Krikštai statomi mirusiojo kojūgalyje, o jų stiebas dažniausiai siekia kapo dugną. Istoriniuose šaltiniuose krikštai minimi nuo XVI amžiaus. Mūsų laikais juos dažniausiai pamatysime Kuršių nerijos senosiose evangelikų liuteronų kapinėse, tačiau galima aptikti ir kitame Kuršių marių krante žemyninėje Mažosios Lietuvos dalyje: Drevernoje, Karklėje, Plikiuose ir kitur. Krikštų tradiciją šventinio renginio dalyviams pristatė Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius dr. Jonas Tilvikas ir buvusi ilgametė Nidos Tomo Mano muziejaus vadovė Vitalija Jonušienė, krikštų tradicijos puoselėtojo, tautodailininko Eduardo Jonušo (1932–2014) našlė.
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ teikimu į Sąvadą įrašyta liuteroniškoji lietuvininkų giedojimo tradicija – gyvas religinis muzikinis paveldas, kurio ištakos siekia XVI a. – gimtosios kalbos vartojimą liturgijoje įtvirtinusios Reformacijos idėjos skatino lietuviškų giesmynų kūrimą ir bendruomeninį giedojimą. Lietuvininkų giedojimo tradicija iki šiol gyva visame Mažosios Lietuvos etnografiniame regione ir gretimoje Paprūsėje. Giedama pamaldose bažnyčiose, kapinių bei šeimos šventėse, namų aplinkoje ar kraštiečių susibūrimuose. Pasak paraiškos teikėjų, vienas vertingiausių šios tradicijos bruožų – lokalinis muzikos stilius. Giesmių melodijos yra dvejopos: perimtos ir pritaikytos iš liaudies dainų arba Europoje paplitusių choralų. Laikui bėgant susiformavo lietuvininkų giesmių savitumas – vokiškojo choralo ir vietinių lietuviškų melodijų sugyvenimas. Lietuvininkų giedojimas yra ne tik religinės praktikos dalis, bet ir etninės kultūros tapatybės forma. Lietuvininkų giedojimo tradiciją susirinkusiesiems pristatė prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė, o jos vadovaujamas Klaipėdos rajono etninės kultūros centro ansamblis „Aisė“ pagiedojo tradicinę liuteronišką giesmę „Pilnos rankos“, giedotojoms scenoje psalteru pritarė Austėja Kaulickytė. Sertifikatą ansambliui įteikė etnomuzikologė prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė.
Mažoji Lietuva taipogi garsėja ir nėgių žvejybos tradicija. Vis dėlto pirmieji įsirašyti į Sąvadą suskubo Mažosios Lietuvos šiauriniai kaimynai iš istorinio Mėguvos krašto – Palangos kurorto muziejaus ir Šventosios žvejų bendruomenės rūpesčiu Sąvadą papildė nėgių žvejyba Šventosios upėje. Apie šį archajišką amatą ir upines nėges iškilmių dalyviams vaizdingai papasakojo šventojiškis kuršininkų paveldo puoselėtojas, Palangos miesto garbės pilietis Mikelis Balčius.
Nuo 2017 m. veikiančiame ir kasmet papildomame Nacionaliniame nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade šiandien jau įtrauktos 83 vertybės. Sąvado valdytojas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Kuriant Sąvadą, dalyvauja kultūros, mokslo įstaigos, savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės – šitaip idėjų ir entuziazmo nestokojančių žmonių dėka visuomenė skatinama pažinti ir išsaugoti gyvąjį paveldą. Paraiškos teikiamos rudenį.
Kęstutis Pulokas
autoriaus nuotraukos
