Vilniuje, LGGRTC Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje vyko Leonardo Surgailos fotografijų parodos „Niekieno žemė” atidarymas. L.Surgaila Karaliaučiaus kraštą fotografavo ir filmavo penkerius metus – 1988–1992 m. Sukurta apie 500 nuotraukų ir 16 valandų vaizdo įrašų. Parodos pristatyme dalyvavo: JAV gyvenantis poetas, liuteronų kunigas Valdas Aušra, Rimantas Dichavičius – dailininkas, fotomenininkas, leidėjas, dr. Algirdas Matulevičius – istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas, Leonas Narbutis – visuomenininkas, parodos iniciatorius Vilniuje, Vytautas Povilas Šilas – Mažosios Lietuvos tyrėjas, žurnalistas, esperantininkas, doc. dr. Aurimas Švedas – kultūros istorikas, Valentinas Juraitis – fotografas leidinių vyzdys.com ir mazojilietuva.lt redaktorius ir kti.
Renginio dalyviai su dideliu susidomėjimu apžiūrėjo parodą, teigimai įvertino parodos autoriaus darbą, jo išskirtinį talentą fiksuoti ir atskleisti, dramatiško krašto paveldą, bei fotografo humanistinį požiūrį į supančią aplinką ir jos žmones.
Taip jau atsitiko, kad parodos laikas sutapo su aktualiomis datomis , Tilžės akto paskebimu ir Klaipėdos sukilimo 1923 m. šimtmečiu, kai buvo atgauta Klaipėda ir aplinkinės žemės, kai lietuvininkai vėl galėjo susijungę gyventi vienoje šalyje.
Šia tema pranešimus padarė Mažosios Lietuvos reikalų Tarybos pirmininkas Vytautas Šilas, istorikas dr. Algirdas Matulevičius, pasisakė ir kiti renginio dalyviai. Renginį vedė LGGRTC darbuotojas Gaudentas Aukštikalnis.
Per nuotolį iš JAV prisijungė ir pats parodos autorius, kuris pastebėjo, kad Karaliaučiaus kraštas – tai griuvėsių poezija, kuriai analogų nėra visoje Europoje. Jis papasakojo apie savo kūrybinio darbo aplinkybes, sutiktus žmones, pažymėdamas, kad prabėgusieji trys dešimtmečiais nuo tų dienų dar labiau sunaikino ir ištrynė praėjusio gyvenimo bruožus. Autorius, pasidžiaugdamas išleistomis lietuvių aurtorių knygomis apie Mažosios Lietuvos paveldą, išreiškė viltį , kad ten dabar gyvenantys žmonės, tarp jų ir lietuviai, visgi stengsis išsaugoti kuo daugiau istorinių pastatų ir atminties.
