Keletą metų fotografavau bažnyčias, prūsų šventavietes dabartinėje Kaliningrado srityje, išleidau pora fotoalbumų apie Mažąją Lietuvą, surengiau fotoparodų. Šioje publikacijoje pateikiu keletą vaizdų.
Šiandien lietuviškumo ženklų dabartinėje Kaliningrado srityje nėra daug. Nors kadaise daugiau net dvejuose trečdaliuose dabartinės srities teritorijos kalbėta lietuviškai. Čia gyveno lietuvininkai, prūsų palikuonys, išpažįstantys liuteronų evangelikų tikėjimą.
Mažoji Lietuva (dab. Kaliningrado sritis) – nuo seno baltų genčių gyvenama žemė, tačiau dramatiški istorijos vingiai gyvenimą pakreipė kitaip. Šimtmečius tęsėsi prūsų kovos su kryžiuočiais. Vėliau lietuvininkus spaudė germanizavimas( mokykla, bažnyčia, kariuomenė), 1937 metais hitlerininkai pakeitė lietuviškus vietovių pavadinimus vokiškais, 1946 m. stalinistai – rusiškais, o likusius po karo gyventojus, deportavo į Vokietiją.
Kurdamas fotopasakojimą apie lietuvinininkus šiame krašte eidamas K. Donelaičio pėdsakais, aplankiau daugybę sakralinių vietų: prūsų romoves ir lietuvininkų bažnyčias,- sako V. Juraitis.
Kaip bebūtų gaila – tai griuvėsių istorija. Ieškodamas gilesnio santykio neretai pasirinkdavau statiškas kompozicijas. Fiksavau nejudrius daiktus, žaisdamas šviesa ir šešėliais. Šviesos virpėjimas daiktams ir medžiams suteikia nauja gyvybę tarsi stengdamasis nukelti žiūrovą į praeitį.
Praeitis.Štai prūsų Ramovė Bočagi (Piluškstis) kaime Manoma, kad pirmasis prūsų religinis kulto centras Ramovė, buvo įkurtas netoli dabartinės Osokino – Lipovkos gyvenvietės šalia Mamonovo (Bagrationovsko raj.).
Vėliau, jau II ojo amžiaus pradžioje , sustiprėjus pietinių kaimynų lenkų puldinėjimams šis centras buvo perkeltas netoli dabartinio Černiachovsko šalia kaimo Bočagi ( Pilukštis).Antroji Ramovė ypatinga, saugi, rami.Galbūt prūsų dvasininkų ilgai rinkta ir pasirinkta beveik geografiniame prūsų gyvenamų žemių viduryje.
Jeigu aplankysime bažnyčių, kirchių išlikusius pastatus, ar liekanas, tai atsiminkime, kad kiekvienoje iš jų pamaldos lietuviškai buvo aukojamos dar iki XIX a. pabaigos.
Tolminkiemio bažnyčia, kur tarnavo K.Donelaitis, atstatyta 1967 metais. Faktiškai – tai yra naujas kūrinys, tikėtinai gerai pavykusi kopija.
Kuriant fotografijos pasakojimą tenka ieškoti simbolių, ženklų išlikusių ženklų mūrinėse ir akmens sienose. Ir tokių ženklų atrandi .
Žvelgiant į nykstančių ir sunaikintų pėdsakus būtina bent minimaliai žinoti istoriją, simbolių kalbą. Nes daugelyje vietovių mus pasitinka tik užuominos apie praėjusį lietuvininkų gyvenimą.
————-
V. Juraitis – žurnalistas, fotografas, kraštotyrininkas, meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m., leidžia fotografijos žurnalą ,,Vyzdys”(dabar elektroninė versija www.vyzdys.com),yra surengęs fotoparodų šalies fotogalerijose, tarp jų ir užsienyje, Amsterdame, Čikagoje, Kaliningrade, Maskvoje, Berlyne, Ciuriche. Fotografijos saugomos Lietuvos nacionaliniame, Ciuricho, Lozanos ir kt. muziejuose.
