Paminint buvusios Prūsijos valstybės 500 jubiliejų Lietuvos Seime

Lietuvos Seimo galerijoje veikė kilnojama paroda apie Prūsijos istoriją, lietuvininkus, žymiuosius lietuvių kalbos puoselėtojus, kuri buvo skirta konferencijai ,,Prūsijos ir paprūsės bendruomenių vaidmuo puoselėjant Lietuvos valstybingumą”.

Parodoje ir glaustai informatyviai panaudojant tekstus ir archyvines iliustracijas, ir piešinius atskleista Prūsijos 500 metų istorija.

Istorjia apie lietuvininkus jų dramatišklą likimą, asmenybes, kurios davė pradžią lietuvių literatūrinei kūrybai, istorijos tyrinėjimams. Ši puiki ekspozicija buvo parengta Vilkaviškio vicemerės D. Riklienės, TVIC direktoriaus V. Girdausko ir kitų Vilkaviškio, Šakių kraštotyros mylėtojų pastangomis.

Prasidėjus konferencijai renginio dalyvius pasveikino LR Seimo pirmininkas doc. dr. J. Olekas.

Pranešimus skaitė LR Seimo narys D. Jakavičius, prof. dr. V. Šlapkauskas, prof. habil. dr. D. Kaunas , prof. dr. V. Rakutis, habil. dr. O. Aleknavičienė, doc. dr. S. Narbutas, doc. dr. R. Bakšienė, dr. A. Katilius.

Konferencijos moderatorius LR Seimo narys Darius Jakavičius savo pranešime pažymėjo, kokią didžliulę įtaką Mažoji Lietuva turtėjo lietuvių tapatybei, literatūros kūrybai. Be Karaliaučiaus krašto šviesių žmonių įnašo ir pastangų, be Mažosios Lietuvos sunku įsivaizduoti ir Didžąją Lietuvą.

Diskusijų metu, kurioms buvo skirta nedaug laiko, neįmanoma aptarti visų istorijos aspektų. Kita vertus Prūsijos valdovų hercogo Albrechto nuopelnai leisti mokytis lietuvių, prūsų, mozūrų ( sarmatų) gimtosiomis kalbomis – vertinintini kritiškai. Ilgalaikėje perspektyvoje buvo pasiekta germanizavimo tikslų.

xxx

Eilutės iš kronikos

,,500 metų nuo Prūsija susikūrimo: 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvos sutartis buvo sudaryta tarp Lenkijos karaliaus Zigmundo Senojo ir Kryžiuočių ordino didžiojo magistro, Ansbacho kunigaikščio Albrechto von Hohencolerno. Pagal sutarties sąlygas Albrechtas perdavė karaliui, kaip ordino viršininkui (Kryžiuočių ordinas, pagal 1466 m. Torunės sutartį, pripažino save Lenkijos karūnos vasalu), visas ordino valdas Baltijos šalyse, o pastarasis jas grąžino jam kaip visiškai pasaulietinį valstybinį darinį – Prūsijos kunigaikštystę (pavadintą kadaise ten gyvenusių prūsų tautos, kuri buvo laikoma gimininga lietuviams, vardu), taip pat Lenkijos vasalę, su Albrechtu jos priešakyje. O po dviejų dienų Krokuvos miesto turgaus aikštėje Albrechtas iškilmingai prisiekė Zigmundui vasalystės titulą kaip kunigaikštis „Prūsijoje“.

xxx

Skleisdami germaniškas tiesas per gimtają lietuvių kalbą Prūsijos ideologai ne per vienus metus nutautino lietuvininkus. O per šimtmečius jau valdant kitiems kunigaikščiams ir karaliams Fridrichui I(1657-1713), Fridrichui Vilhelmui (1688-1780), Fridrichui II (1712-1786) buvo ,,performatuota” lietuvininko – būro sąmonė. Prūsiška: mokykla – bažnyčia – kariuomenė – ši ,,triguba puokštė”, paversdavo lietuvininką jaunuolį beveik vokiečiu.

Tai buvo klastinga toliaregiška krašto germanizavimo politika. Suteikiant galimybę mokytis lietuviškai ilgainiui reiškė „nemokamą sūrį spastuose”.

Lietuvininkai valstiečiai, tarp jų ir Kristijono Donelaičio tėvai ir giminaičiai turėjo mažiau teisių nei atvykėliai kolonistai zalcburgiečiai. Lietuvininkai dirbo sunkiausius žemės sausinimo darbus. Ne eskavatoriais, o kastuvais ir iškasė Gilijos ( Matrosovka rus.)laivybos kanalą, sausino Labguvos pelkes.

Daug lietuvininkų prarado tapatybę ypač prievarta Stalino iškeldinti iš gimtinės į Rytų ir Vakarų Vokietijas, ar jie prisimina savo šaknis? Štai kad ir žymaus dabartinės Vokietijos veikėjo socialdemokratų vieno iš vadovų, buvusio Berlyno mero Klauso Voveraito oficialioje biografijoje nematome lietuviškos kilmės ženklų.

Konferencijoje kalbėję internetinio leidinio www.mazojilietuva.lt redaktorius V. Juraitis pažymėjo akivaizdūs ekonominiai ir kultūriniai skirtumai tarp caro valdomos Didžiosios Lietuvos ir hercogų bei kaizerių valdomo krašto privalėjo būti deramai įvertinti, siekiant kraštams suartėti ir susijungti 1918 metais, kai buvo paskelbtas Tilžės aktas. Grįždamas į šiandieną Všį Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės direktorius S. Šamborskis, pažymėjo kaip svarbu sugrįžti į dabartinio Karaliaučiaus krašto aktualijas. Šiame krašte gyvena lietuviai, o ypač mišrių šeimų vaikai, būtina kviesti juos būti kartu, priminti, kad ir Lietuvai jie yra svarbūs, kad jie neatsisakytų lietuviškos kilmės.

xxxxx

Interneto erdvėse pasidomėjome, kaip išnykusios Prūsijos 500 metų jubiliejų paminėjo kaimynai? Pažymėjo kukliai, tačiau jubiliejus minimas tiek Vokietijoje, tiek Lenkijoje, tiek Karaliaučiaus krašte. Panašiai kaip Lietuvoje, daugiausia visuomenininkų, muziejininkų bei akademinėje aplinkoje.

Valentinas Juraitis