Tolminkiemis – Donelaičio tarnystės, poetinės kūrybos, sodininkavimo ir meistrystės židinys + 23 foto

Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose taip pat ir jo tarnystės vietoje Tolminkiemyje iki 1709 – 1710 m. maro gyveno vien lietuviai. Po maro Lazdynėliai buvo kolonizuoti, ir ten atsirado apie pusę gyventojų vokiečių. Daugiausia iš Zalcburgo. Taigi su kolonizacija poetas susidūrė dar vaikystėje, ir tai buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių jo visuomeninę poziciją. Donelaitis buvo nepalankus germanizacijai. Nors jo tėvas gyveno nuosavoje žemėje, bet jos turėjo labai nedaug, ir vaikams teko savo jėgomis kilti į žmones. Jie, suprantama, susidūrė su dideliu vargu.

1743 m. rudenį, išlaikęs Karaliaučiuje atitinkamus egzaminus, Donelaitis buvo įvesdintas į Tolminkiemio parapiją ir ten išgyveno 37 metus, iki pat savo mirties. Donelaitis buvo labai sėslus. Tolminkiemyje Donelaitis pergyveno ir Septynerių metų karą. 1757 m. įsiveržus Rusijos kariuomenei, jis tris savaites evakavosi į Romintos girią.

1756 metais jis pastatė jau trečią bažnyčią, šįkart – mūrinę.

Ta bažnyčia išsilaikė iki XX amžiaus vidurio . Apie tai liudija ir 1960 metais daryta fotografija. Bet laikas bėgo , nebuvo kam prižiūreti ir bažnyčia sugriuvo.

1967 m. pradėti Tolinkiemio bažnyčios atstatymo darbai,pirmąjį bažnyčios projektą sukūrė arch. Sigitas Lasavickas, o toliau darbus tęsė dr. Napaleono Kiltkausko vadovaujamas kolektyvas. Bažnyčią atstačius1979 m. įkurtas K. Donelaičio memorialinis muziejus.

Donelaičio laikaisTolminkiemyje buvo ¼ lietuvių. Kitą dalį gyventojų sudarė vokiečiai, prancūzai ir kitų tautybių žmonės. Donelaitis, nors buvo labai griežtas religiniuose dalykuose, su visais sugyveno gerai ir po mirties buvo ilgai minimas.

Žinias apie Donelaitį plačiau pradėjo rinkti L. Rėza XIX a. pradžioje, bet jis daugiausia domėjosi medžiaga „Metų“ leidimui. Apie kitus poeto sugebėjimus, meistrystę, sodininkystę Karaliaučiaus Albertinos universiteto rektorius L.Rėza paklausimų į Tolminkiemį nesiuntinėjo. Todėl apie poeto kasdieninį gyvenimą, buitį, asmenines savybes, ypač jo jaunystės laikus, mažai težinome.

xxx

Tačiau grįžkime į šias dienas. 2022 m.prasidėjus karui Ukrainoje mūsų kaimyninių šalių santykiai pablogėjo. Muziejus pervardintas į Literatūros muziejų, atsirado kliūčių lietuviams prisidėti prie muziejaus interjero atnaujinimo. Bažnyčios patalpose jau nevyksta ir literatūros, poezijos popietės, kuriose dalyvautų atstovai iš Lietuvos, rengtų talkas, gražintų aplinką.

Pateikiame keletą fotografijų apie ankstesnį kultūrinį bendradarbiavimą ir muziejaus renginius

Valentinas Juraitis

autoriaus nuotr.

Literatūros popietė Tolminkiemio bažnyčioje. 2013m.

K.Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Silova.2013

Tolminkiemio geležinkelio stotis 2010 m

Tolminkiemio bažnyčios atstatytojas dr.Napaleonas Kitkauskas su jaunimu. Tolminkiemis. 2013

Architektas Sigitas Lasavickas sukūręs Tolminkiemio bažnyčios atstatymo projektą.1988. (S. Lasavicko archyv.)

K. Donelaičio kapas

K. Donelaičio antkapis 2013

Iš kairės: www.mazojilietuva.lt redaktorius V. Juraitis, Donelaičio draugijos pirmininkas G. Skamaročius,Tolminkiemios bažnyčios atstatytojas dr. N. Kitkauskas, Karaliaučiaus krašto kultūros darbuotoja O. Zalužnaja, LR kultūros atašė R. Senapėdis Tolminkiemio bažnyčioje.2013

Avys ganosi šalia Tolminkiemio.2010 Kairėje eksponuojama K. Donelaičio faksimilė. 2013 Tolminkiemio klebonija 2006