Sovetskas (Tilžė) – pasienio miestas, vienas svarbiausių lietuvių raštijos židinių carinės Rusijos valdymo laikotarpiu Rytų Prūsijoje. Tarptautinių susitarimų ir tranzito kryžkelė.

1552 m. gyvenvietei suteiktas miesto statusas. Ilgai Tilžė buvo svarbiausias susisiekimo ir prekybos su Lietuva centras. Į ją keliavo kanapių ir linų sėklos, rugiai, lašiniai, riešutai, medus, o į Lietuvą – įvairi žemės ūkio technika, kontrabandiniai spaudiniai. Lietuvoje uždraudus raštą lotynišku raidynu, būtent Tilžėje buvo spausdinami laikraščiai.

Pirmasis tautinis laikraštis – J. Basanavičiaus leidžiama ,,Aušra“ (1883 m.), vėliau – V. Kudirkos ,,Varpas“, knygos, vadovėliai lietuvių kalba. Visa tai buvo nelegaliai platinama Tėvynėje. Daugelį šių leidinių spausdino tuo metu garsi Oto fon Mauderodės poligrafijos įmonė Tilžėje.

Karalienės Luizės tiltas per Nemuną. Sovetskas(Tilžė) 2015

Kryžiuočių karų laikotarpiu Tilžę ne kartą buvo užėmę ir nuniokoję Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kariai. Amžių kaitoje miestą dukart užėmė rusai. Pirmąkart tai įvyko 1757 m., per Septynmetį karą, o paskui – 1945 m. sausį, per Rytų Prūsijos operaciją, sovietiniams kariams forsavus Nemuną, miestas buvo užimtas šturmu. Nuo tada pasibaigė beveik septynis šimtus metų prūsų žemėje trukęs vokiečių viešpatavimas ir atsivėrė naujas istorijos puslapis.

Karalienės Luizės tiltas. Tilžė.Apie 1930

1313 m . miesto veidas pasikeitė, kai per Nemuną buvo pastatytas pirmasis tiltas. Tiltas per Nemuną į Lietuvą – išskirtinis miesto simbolis. Dabartinis Karalienės Luizos tiltas iškilo 1907 metais. Tai unikalus architektūrinis paminklas, svarbių istorinių įvykių liudytojas, pasienio perėjos ir muitinės punktas.

Prieškaryje spaustuvininkas Otas Mauderodė Tilžėje išspausdino daug lietuviškų knygų, periodinių leidinių. Brošiūros fragmentas.

Dabartinis tiltas yra pakeliamas, su dviem bokštais. 1944 m. tiltą gynybos tikslais susprogdino vokiečių minuotojai, ir tik 1968-aisiais jis buvo atstatytas. 2004 m. atlikti restauravimo darbai, šalia Rusijos herbo buvo atstatyta karalienės Luizos bronzinė bareljefo kopija. Septintajame dešimtmetyje nudaužto ir išmesto į Nemuną bareljefo, nors ir kruopščiai ieškota, rasti nepavyko.

Tilžės aktas. Mažosios Lietuvos tautinė taryba 1918 m. lapkričio 30 dieną patvirtino anksčiau išreikštą nuostatą – remiantis tautų apsisprendimo teise, reikalauti Prūsų Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos. Šį aktą pasirašė 24 įvairių partijų krašto lietuvininkų veikėjai. Pasirašyti aktą buvo lengviau negu įgyvendinti. Žemių pagal gyventojų lietuvišką sudėtį suvienijimui priešinosi (nors ir nusilpusi) kaizerinės Prūsijos valdžia. Socialinius, dvasinius prieštaravimus kėlė ir geresnis negu Didžiojoje Lietuvoje materialinis lietuvininkų gyvenimas. Skirtingi katalikų ir protestantų tikėjimai stabdė kraštų susijungimą, nors aktyvus lietuvininkų veikėjas J. Vanagaitis, Prūsijos landtago (Parlamento) nariai dr. V. Gaigalaitis, dr. V. Steputaitis ir kiti šią idėją visokeriopai palaikė. Tuometinė politinė suirutė, per mažai pastangų iš abiejų pusių neleido įgyvendinti šio sumanymo.

Karalienė Luizės tiltas. Sovetskas (Tilžė) 2015

Lietuvybės ženklai

Tilžė, Tilžė. Kiek dainų ir eilių apie šį miestą sukurta! Lietuvybės ženklai dar ir šiandien čia gana ryškūs. Gal todėl ir čia, ne tik Kaliningrade, įkurtas Lietuvos Respublikos konsulato skyrius.

Dabar Kaliningrado srityje įsikūrę apie 40 tūkstančių lietuvių. Dauguma jų buvę tremtiniai, kuriems, grįžus iš Sibiro lagerių ir tremties, neleido apsigyventi Lietuvoje, kitomis aplinkybėmis čia atsidūrę ir pasilikę gyventi. Tilžėje dabar gyvena per du tūkstančius lietuvių. Čia dar veikia turtingą istoriją turinti pirmoji lietuvių kultūros draugija ,,Birutė“ (pirmininkė Danutė Norušaitė), leidžianti laikraštį ,,Naujoji aušra“, ir Vydūno draugija. Savo veikla jos suburia vietos lietuvius, skatina nepamiršti lietuvių kalbos, tradicijų, papročių. Lietuvybę palaiko Tilžės Kristaus prisikėlimo bažnyčios tikinčiųjų bendruomenė, Lietuvių kalbos mokytojų asociacija, kuriai vadovauja Aleksas Bartnikas, dirbantis Černiachovske (Įsrutyje). Šiuo metu lietuvių kalba dėstoma daugiau kaip dvidešimtyje Karaliaučiaus krašto mokyklų, kuriose mokosi beveik tūkstantis lietuvių kilmės vaikų. Pagrindinis asociacijos tikslas – išsaugoti lietuvybę, pažinti Mažosios Lietuvos paveldą, tobulinti lietuvių kalbos mokymo ir ugdymo tradicijas. Tačiau tik iš šalies žvelgiant lietuvybės reikalai, regis, neblogai atrodo. Nors finansiškai remiami, dauguma mokytojų į pamokas vyksta iš Lietuvos aplinkinių rajonų, pvz., į Nemano (Ragainės) antrąją vidurinę mokyklą važinėja penki mokytojai iš Tauragės. Trūksta mokymo priemonių, lėšų. Įvedus vizų režimą, vis sunkiau krašto lietuviams atvykti į Lietuvą aplankyti artimųjų, giminaičių, surengti ekskursiją moksleiviams.

Grupė Tilžės lietuvių renginio metu. Sovetskas.(Tilžė) 2015

Apmirė veikla

Karaliaučiaus krašte gyvena apie 14 000 lietuvių, jie sudaro 1,5 proc. krašto gyventojų. Vertinant gausum, Kaliningrado srityje lietuviai – ketvirta tauta po rusų, baltarusių, ukrainiečių.

1989 m. įkurta Tilžės miesto Vydūno lietuvių kultūros draugija, kurios pirmininkai buvo Sigitas Šamborskis, D. Norušaitė, dabar – Teodoras Budrys.

Pažėrėme faktų ir skaičių apie lietuvybės šaknis Sovetsko mieste. Tačiau reikėtų dar pridurti, kad šiandieninė veikla gerokai menkesnė nei buvo anksčiau, o ypač prieš karus. Vydūno draugijos jau nebėra, daugelis kitų organizacijų veikia tik formaliai. Geriausiu atveju per metus surengia vieną kitą renginį. Vietoj anksčiau šiame mieste veikusių organizacijų 2011 m. buvo įregistruota Sovetsko lietuvių kultūrinė autonomija, kurios pirmininku išrinktas Bronius Norkus. Ši organizacija dar jauna, tačiau jau yra surengusi keletą renginių, padėjusi tautiečiams įvairiais organizaciniais klausimais.

Lankytini adresai ir asmenybės

Sovetske yra daug lankytinų vietų, susijusių su Lietuvos kultūra, istorija. Viena iš tokių – lietuvių dramaturgo ir filosofo Vydūno namas-muziejus. Adresas: Lenino g. 15–17.
VYDŪNAS

XX a. pradžioje populiarus pasidarė tiesos ieškojimas pasitelkiant rytietiškų ir vakarietiškų religijų teosofinę sintezę. Nuo 1902 m. buvo Vokiečių teosofų bendrijos narys. Jam didelę įtaką darė senovės indų sistemos. Kai XIX a. lingvistiniuose darbuose buvo atskleistas lietuvių kalbos archajiškumas ir pradėta galvoti apie jos artimumą sanskritui (tada laikomam seniausia kalba), V. Storosta perkėlė teosofiją į panteistinį lietuvišką mentalitetą . Savo darbus jis pasirašinėjo kaip Vydūnas. Jo filosofija išdėstyta dvylikoje darbų ir trijose dešimtyse dramų.

Būtis Vydūnui yra Absoliuto Dvasia, materialusis pasaulis yra viena pastarojo būsenų, kuri žymi būties pakopą – Absoliuto sąmonės dalinį prapuolimą. Pasaulio tikslas yra grįžti per sąmonę į Absoliutą. Žmogus yra Visatos atvaizdas, o žmogaus visuomenė eina nuo individo prie Absoliuto per tautos bei žmonijos pakopas. Šis kelias yra dorovė – žmogaus dvasios bei žmogaus materialinės prigimties koreliacija. Moralė, menas ir mokslas yra trys kultūros formos.

Nuo 1925 m. Vydūnas buvo PEN klubo narys. Jis buvo pirmasis lietuvis, pristatytas Nobelio premijai. Lietuvių tautos patriotas vis dėlto neatmesdavo lietuviškos kultūros ryšių su vokiška kultūra. Gyvendamas Klaipėdos konflikto laiku, jis tapo dergimo objektu iš abiejų fanatikų pusių. 1944 m. spalio 2 d. drauge su kitais tilžiškiais Vydūnas evakuojamas į Vokietiją. Jis mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, kur ir buvo palaidotas. Kitų lietuvių raštijos darbininkų Tilžėje ir jos apylinkėse materialių pėdsakų nesurasime, bet apie jų nuveiktus darbus liudija raštai, padaryta įtaka tolesnei kultūros raidai. Štai keletas tilžiškių.

Danielius Kleinas(1609–1666) – kunigas, lietuvių kalbininkas. Gimė Tilžėje, 1636 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą, iki pat mirties visą savo sąmoningą gyvenimą atidavė miestui prie Nemuno.

Lietuvių raštijai D. Kleinas ypač nusipelnė. Kai kurie tyrinėtojai XVII amžių lietuvių raštijos požiūriu vadina Kleino epocha, turėjusia įtakos amžininkams ir vėliau pradėjusiems reikštis lietuvių rašytojams. Jis parašė ir išleido pirmąją spausdintą lotynišką lietuvių kalbos gramatiką „Gramatica Litvanica“ (1653 m.) ir sutrumpintą vokišką variantą (1654 m.). D. Kleinas parodė, kad lietuvių kalba turi darnią gramatinę sistemą.

Jonas Rėza(1576–1629) – mokytojas, redaktorius. Gimė Tilžėje, mirė Karaliaučiuje. Studijavo Karaliaučiaus, Vitenbergo, Strasbūro universitetuose, mokytojavo Tilžėje. J. Rėza – žymus lietuvių raštijos puoselėtojas, perredagavęs ir 1625 m. išleidęs J. Bretkūno verstas Dovydo psalmes („Psalteras Dowido“). Psalmių tekstas pateiktas vokiečių ir lietuvių kalbomis. J. Rėzos suredaguotas psalmių lietuviškas tekstas nei kalbos grynumu, nei meninėmis priemonėmis neprilygsta J. Bretkūno vertimui, tačiau tai pirmoji knyga, kurioje remiamasi vien Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarme.

Jurgis Gerulis(1888–1953) – tarptautinio masto baltistas, pedagogas, kilęs iš Tilžės apylinkių, Jogaudų kaimo. Tai žymus Vokietijos kalbininkas, Karaliaučiaus Albertinos universiteto rektorius, parašęs keletą fundamentalių veikalų indoeuropeistikos,prūsistikos ir lituanistikos tema, neprarandančių mokslinės vertės ir šiandien.

Tilžė garsėja vokiečių poetais. Čia gimė ir brendo žymusis Maksas Šenkendorfas (1783–1870). Adresas: Gerceno g. 1. Poetas Johanas Bobrovskis (1917–1965). Adresas: Smolenskaja g. 2.

Turint daugiau laiko, verta aplankyti  rusų teatrą „Tilzit teatr“. Tai daugkartinis tarptautinių teatro festivalių nugalėtojas, kuriam vadovauja  naujoviškai kuriantis rusų režisierius Jevgenijus Marčelis.

Šiandien Sovetskas, buvusioji Tilžė, – stambus pramonės centras, garsėjantis celiuliozės, popieriaus perdirbimo, lengvąja ir maisto pramone. Čia susikerta svarbūs kelių, geležinkelio, upių transporto mazgai.

Lankytini objektai: Karalienės Luizos tiltas, Vydūno namas-muziejus, Lietuvių parapijos bažnyčia, Kryžiuočių ordino kirchė.

Romas Petruškevičius

Kraštotyrininkas