Prieš 3 metus, 2017 m., atšventėme liuteronybės (protestantizmo) Vokietijoje bei Prūsijoje 500-ąsiais metines; deja, kukliai. 2018 m. plačiai turiningai, valstybiniu mastu konferencijose, susirinkimuose, spaudoje paminėjome Lietuvos (Didžiosios) nepriklausomybės Vasario 16-osios Aktąir Mažosios Lietuvos lietuvininkų siekį susijungti su valstybę atkūrusiais  didlietuviais, išreikštą Deklaracija, arba Tilžės Aktu 100-ąsias metines (1918XI30).

Šiais metais vėl jubiliejus – Martynui Mažvydui – 500 metų – lietuvių raštijos pradžia. XVI a. – humanizmo epocha Prūsijos kunigaikštystei buvo taikus, labai gausus knygų gimtosiomis kalbomis laikotarpis. Tuo tarpu Didžiajai Lietuvai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) – kovų su agresyvėjančia Maskvos kunigaikštyste (ypač Livonijos karas) laikai, maskvėnų atplėštos jos rytinės žemės. Išeitis – sudaryti su taip pat katalikiška šalimi Lenkija nenaudingą, netgi žalingą 1569 m. uniją (Liubline). Didžiojoje Lietuvoje ėmė lenkėti didikai, dalis įtakingų bajorų – polonizacija vis labiau plėtėsi. Atvirkščiai buvo Prūsijos dalyje Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje, o ir visoje Prūsijoje (senojoje Prūsoje nuo Vyslos iki Klaipėdos gyveno vakariniai baltai.

Reformaciją, kurią 1517 m. pradėjo vokietis Martynas Liuteris (Luther) vienuolis ir kunigas, Witenbergo (Vokietija) universiteto (jame studijavo ir būsimų lietuvių raštijos kūrėjų) filosofijos ir teologijos profesorius – tai buvo, sakyčiau, „liaudies taiki antifeodalinė revoliucija“ religijos srityje. Jis kritikavo popiežių,  sustabarėjusios Katalikų bažnyčios dogmas. Vietoj sufeodalėjusios, ponų ir viduramžių Bažnyčios M. Liuteris siūlė atgaivinti ankstyvąją krikščionybę be antagonistiškos hierarchijos, be feodalinės žemėvaldos, be kunigų celibato, vienuolynų. Būtina remtis svarbiausiu šaltiniu – Biblija, Evangelija. Liuterio tezes su entuziazmu palaikė ir ėmė vadovautis platieji Vokietijos bei Prūsijos gyventojų sluoksniai, labiausiai liaudis. Reikalauta Bažnyčioje vietoj nesuprantamos svetimos parapijiečiams lotynų kalbos pamokslus laikyti gyventojų gimtosiomis kalbomis, jomis liaudžiai leisti religinių pamokymųknygas. Tai tautinių kultūrų pradžia, tai demokratijos pradmenys.

Martynas Mažvydas

Svarbu, kad reformacijos tikslą iškreiptą katalikišką tikėjimą pakeisti liuteronybe (evangelikų liuteronų religija) aktyviai, protingai palaikė pats Prūsijos kunigaikštis (hercogas)Albrechtas Brandenburgietis. Iki 1525 metų, kol viešpatavo kruvinais karais, pagonių žudynėmis pagarsėjęs Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas (rezidencija Marienburge, Karaliaučiuje), paskutiniuoju didžiuoju magistru buvo Albrechtas. Jam 1525 m. žlugus, jis tapo taikiu pasaulietiniu valdovu. Tada raštuose imta minėti ne tik prūsus kaip baltus bei Prūsijos valstybės gyventojus, bet ir lietuvininkus (absoliuti gyventojų dauguma Mažojoje Lietuvoje). Į šių etnokultūrinę, etnoteritorinę kompaktišką autochtonų bendruomenę įsijungė giminingi baltai: dar nesuvokietėję šiauriniai prūsai, sūduviai, kuršiai. Staiga „atsirado“ tautos, etninės grupės. O kryžiuočiai visus senosios Prūsos gyventojus vadino prūsais. Plg. Livonijos terminą: kalavijuočiams pirmiausia užkariavus Rygos apylinkėse gyvenančius lyvius (finougrus), ilgainiui visas latvių (baltų) ir estų užkariautas kraštas visuotinai imtas vadinti Livonija (Livland), o gyventojus, nepaisant tautybės –livoniečiais. Kryžiuočiams tautybė buvo nesvarbi.

Laimei, kad Albrechtas iš Hohencolernų dinastijos, buvo Ansbacho markgrafo Frydricho ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (Gediminaičių – Jogailaičių dinastijos) sesers, valdovo Kazimiero dukters Kotrynos sūnus. Štai ką reiškia turintis ir lietuviškų šaknų (plg. Europoje pagarsėjusius Lenkijos valdovus lietuvius Jogailą bei Jogailaičius, Pilsudskį). Albrechtas, pats ėmęs remti Reformaciją, jos lopšyje Witenberge 1521 m. (?) susitiko su Liuteriu. Šis patarė panaikinti karingąjį Vokiečių ordiną ir savo valstybę paversti pasaulietiška kunigaikštyste. Albrechtą palaikėdauguma ordino narių vienuolių. Popiežius jį prakeikė, Vokietijos (Šventosios Romos imperijos) imperatorius pasmerkė. Kadangi Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas mirė bevaikis, Albrechtas, artimas giminaitis Gediminaitis, turėjo teisę pretenduoti į LDK ir Lenkijos valdovus. Jo viena atramų buvo Mažosios Lietuvos lietuvininkai, mielai priėmę“tautišką“ liuteronybės tikėjimą. Lietuvių kalba paremtas liuteronizmas būtų sujungęs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviškus kraštus. Jei toks susijungimas būtų įvykęs, visai kitokia šiandien būtų kultūros, ūkio lygmeniu Lietuvos valstybė, kitokia, galbūt, būtų ir Europa (gal be dviejų pasaulinių karų).

Tačiau protestantizmas orientavo lietuvininkus nebendrauti su Didžiosios Lietuvos katalikais. Religijų skirtumas tapo svarbiausiu barjeru, perskyrusiu abi lietuvių tautos dalis. Pirmieji Reformacijos skleidėjai liuteronai buvo lietuviškiausi. XVI a. jie – M. Mažvydas, A. Kulvietis, S. Rapolionis ir kiti, mažlietuvis J. Bretkūnas (žymiausias iš jų) buvo mokyčiausi vyrai, daugiausia parašė ir išspausdino knygų lietuvių kalba. Bet Didžiojoje Lietuvoje, LDK liuteronizmas neįsigalėjo: neparėmė itin turtingi didikai ir bajorai žemvaldžiai, pats valdovas. Tik garsus Europoje didikas, kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis rėmė radikalesnę Reformacijos kryptį – kalvinizmą; Lietuvos Brastoje išleido Bibliją. Apskritai, didikų Radvilų giminė buvo tvirti unijos su Lenkija priešininkai. Šiam pažangiam švietėjiškam judėjimui – reformacijai aršiai priešinosi turtinga, privilegijuota, vėliau sulenkinta Katalikų bažnyčia. Dėl to Didžiojoje Lietuvoje raštija gimtąja kalba atsirado vėliau, bet nenukonkuravo liuteronų Mažojoje Lietuvoje. Skirtumai:jei pastarojoje rūpintasi kolektyviai (kelių ar keletos šviesuolių „konferencijos“, rankraščių aptarimai, taisymai, korektūros, valdovų Pratarmės) lietuviškų raštų parengimu, tai LDK priklausė nuo atskirų šviesuolių iniciatyvos. Albrechtas ir jo sekėjai kunigams įsakė Prūsijos krašto lietuviams evangelikų bažnyčiose pamokslus sakyti lietuviškai, klebonais skirti mokančius lietuviškai. Net vokiečiai kunigai privalėjo mokytis lietuviškai; o kol išmoks, pamokslus turėjo sakyti padedami vertėjų – tulkų. Taigi, lietuviškos pamaldos vyko daugelyje Mažosios Lietuvos parapijų.

Reformacijos dėka Karaliaučiuje, Hanso Weinreicho spaustuvėje 1545 m. išspausdintas pirmasis katekizmas prūsų kalba, o 1547 m. ir Martyno Mažvydo lietuviškas Katekizmas. Prūsiškieji katekizmai daugiausia skirti prūsams sembams, gyvenantiems tankiai apgyventoje, kalvų, miškų, ežerų Semboje (joje tankiau gyventa, negu, pavyzdžiui, XIII a. Anglijoje). Paskutinės pamaldos jų gimtąja kalba įvyko apie 1670 metus Sankt Lorenzo (Šventojo Lauryno, jūrininkų globėjo) evangelikų bažnyčioje (netoli Rausvių prie Baltijos). Vokiečių kunigai jau apsiėjo be prūsų vertėjų. Veikiausia, daugelis prūsų jau geriau ar blogiau mokėjo vokiškai. O lietuvininkų Mažojoje Lietuvoje sparčiai daugėjo. Čia XVI a. jiems išleistos22 lietuviškos knygos, LDK – tik 8 (kitais duomenimis 5),XVII a. atitinkamai 22 (24) ir 32 (33); bet XVIII šis santykis stipriai pasikeitė – 243 (232)  ir 167 (164). Dėl šių palankių aplinkybių lietuvių tautinė savimonė pirmiausia plėtojosi Mažojoje Lietuvoje tarp vakarinių lietuvių. Lietuvių kalba vartota ir Prūsijos valdovo raštinėje (įsakai, potvarkiai, parėdymai ir kitkas).Mažojoje Lietuvoje  vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių literatūrinė kalba.

Albrechtas daug nuveikė rūpindamasis krašto švietimu. Įsakyta kurti prie bažnyčių liaudies mokyklas. Jau XVI a. I pusėje veikė apie 20 lietuviškų mokyklų. Albrechto rūpesčiu ir lėšomis1544 m. Karaliaučiuje įsteigtas protestantiškas universitetas. Pirmieji dėstytojai – didlietuviai profesoriai A. Kulvietis ir S. Rapolionis. Tikslas – rengti vietines kalbas Prūsijoje mokančiusRefomacijos dvasininkus, mokytojus, taip pat platinti Reformacijos idėjas ir LDK. Buvo priimami ir miestiečių, netgi valstiečių jaunuoliai. Iš paskirtų 24 stipendijų po 7 – lietuviams ir lenkams. Apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentus ir universiteto auklėtinių nuopelnus lietuvių raštijai XVI a. – XIX a. I pusėje knygoje Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje rašo Algirdas Matulevičius (Kaunas, 2019).

Apie Martyną Mažvydą Vaitkūną (Vaitiekaus sūnų)savo knygų straipsniuose trumpai, pagal savo specialybes,rašė profesoriai V. Biržiška, K. Jablonskis, J. Lebedys, J. Kruopas, M. Ročka, K. Korsakas, Z. Zinkevičius, L. Gineitis, A. Jovaišas, I. Lukšaitė. Pastaroji apie Reformaciją Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje ir Didžiojoje Lietuvoje bei LDK parašė europinio lygio reikšmingiausią monografiją (1999).

Kaip M. Mažvydas pateko į Karaliaučiaus universitetą, o jį baigęs – įvisiškai lietuvišką Ragainę prie Nemuno? Mažvydas gimė apie, manoma, 1520 metus Pietinėje Žemaitijoje, tai yra Paprūsėje, teritorijoje tarp Švėkšnos-Gardamo-Žemaičių Naumiesčio. Miestelėnas. Kaip ir kiti reformatoriai, buvo persekiojamas Katalikų bažnyčios hierarchų, ypač valdovo Žygimanto Augusto motinos, aršios katalikės italės Bonos Sforcos (Sforza). Jis Karaliaučiaus universiteto rektoriui skundėsi, kad Vilniaus vyskupo buvo persekiojamas, netgi kalintas – yra pirmasis protestantų kankinys.

Apie tai liudija 1543 m. Reformacijos pradininko Lietuvoje Abraomo Kulviečio atviras laiškas karalienei Bonai Sforcai(Sforza) dėl jo persekiojimo Lietuvoje: Vilniaus vyskupas apkaltino jį erezijų skleidimu, apskundė jos vyrui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam; šis pareikalavo, kad Kulvietis būtų teisiamas. Vengdamas susidorojimo, jis pasitraukė (pabėgo) į protestantišką Prūsiją, kur reformatoriai buvo ypač globojami.

Iš Mažosios Lietuvos labai ilgame laiške, tarp kitų problemų ir kančių jis rašo: ˂…˃Maloningiausioji Ponia, nebuvo girdėta, kad kas nors nenusikaltęs ir be teismo sprendimo būtų pasmerktas. O mano priešai ne tik mane pasmerkė, bet ir diena iš dienos per pamokslus šmeižia, plūsta ir niekina ˂…˃. Ant laužo! Jis neigė Katalikų bažnyčią! Taip šūkalioja jie per pamokslus, taip šmeižia sueigose, Jūsų Didenybei apkalba.˂…˃.

Yra daug Jūsų didenybės pavaldinių lietuvių, labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi savo valstybei. Mano likimo įbauginti jie apsigyveno Prūsijoje˂…˃.

Maloningiausioji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems.

1546 m. pavasarį Prūsijos kunigaikštis Albrechtas politiniais ir Reformacijos reikalais atvyko į LDK sostinę Vilnių. Gegužę laišku kreipėsi į Žemaitijos valsčių seniūną (didžiojo kunigaikščio vietininką) Joną Bilevičių (Biliūną), kuris su J. Kmita tapo ir visos Žemaitijos valdytoju, kad šis kuo greičiau atsiųstų į Karaliaučių kelis mokytus ir gerai lietuvių kalbą mokančius jaunuolius. Jie taptų evangelikų liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Žinias patobulintų protestantiškame Karaliaučiaus universitete. J. Bilevičius pasirinko tinkamą kandidatą –  Mažvydą (žinoma, kad jo motina buvo vakarų aukštaitė). Jau birželio 8 dieną kunigaikštis Albrechtas kreipėsi į Jį laišku, Maloniai reikalaujame