Noriu pradėti savo pranešimą Ragainės apskrities Medukalnių kaime gimusio Mažosios Lietuvos poeto Fridricho Bajoraičio Paukštelio eilėmis

Lietuvių šalis

Šalis paties gražumo

E perplati riba

Bet ji pilna gyvumo

Tas kraštas Lietuva

Gyvena ten žmoneliai

Vadinasi tauta

Mergelės ir berneliai

Tas kraštas Lietuva

Poetei Birutei Baltrušaitytei spalio 24 dieną būtų sukakę 80 metų. Norėdamas prisiminti šią jaurios sielos poetę, daug rašiusią apie Mažosios Lietuvos tragediją, norėjau rasti interneto platybėse jos eiles. Deja, nėra. Knygų namuose už 1,20 euro užsisakiau jos vis dar niekieno neskaitytą 1991 metais išleistą eilėraščių knygelę „Lietuvninkų ir Prūsų žemė“.

Prieš 500 metų Reformacijos dvasia apšvietė daugelį amžių tautinę priespaudą kentusią Prūsiją. Paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras, pirmasis Prūsijos kunigaikštis Gediminaitis Albrechtas Brandenburgietis 1544 metais buvo Karaliaučiaus Albertinos universiteto įkūrimo iniciatorius. Jo pakviesti iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į Karaliaučių pasitraukė Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis ir jo mokinys Vilniuje Martynas Mažvydas.

Prieš 500 metų 1520 lapkričio 17 d. dabartinio Šilutės rajono Lukstėnų kaime (Žemaičių Naumiesčio, Gardamo, Švėkšnos trikampyje) gimęs Martynas Mažvydas Vaitkūnas parengė ir Karaliaučiuje 1547 metais Albrechto rūpesčiu ir lėšomis išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Albrechto iniciatyva išleisti ir trys katekizmai prūsų kalba. Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime imta plačiau vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. Albrechtas skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms Mažojoje Lietuvoje steigti, religinei literatūrai leisti. Rėmė reformaciją Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijoje, čia stiprino savo įtaką.

Minėdami Mažvydą negalime pamiršti jo kunigystės Ragainėje nuo 1548 iki pat mirties 1563 kovo 21d., po Mažvydo Ragainiškių sielovada ir lietuvybe besirūpinusių daugiausia žemaičių kilmės liuteronų kunigų Augustino Jomanto, Simono Vaišnoro, beje įkūrusio pirmąją Ragainės parapijinę lietuvišką mokyklą, Jono Naunyno, Frydricho Milkaus. Negalima pamiršti tilžiškio Danieliaus Kleino ir jo pirmosios lietuviškos gramatikos, Bretkūno biblijos vertimo, Prūsijos karalienės Luizos dar Napoleono karo metais įsteigtos Įsruties Karalienės mokytojų seminarijos, kurioje buvo ruošiami lietuvių kalbos mokytojai. Neįkainojamos Prūsų Lietuvos spaustuvių pastangos carinės spaudos draudimo gūdmečiais spausdinti lietuvišką žodį.

Lietuvos Sąjūdžio laikais burdamiesi į lietuviškąsias draugijas Tilžėje, Ragainėje, Lazdynuose, Pilkalnyje, Gastose, Stalupėnuose, Gumbinėje, Karaliaučiuje ir kitose Kaliningrado srities vietovėse, mes, Mažosios Lietuvos jaunieji lietuviai, sėmėmės stiprybės iš Prūsų lietuvių šviesuolių spaustuvininkų ir bebaimių knygnešių gyvenimo ir veiklos. Vaikščiojome apleistomis Sovetsko, Nemano, Krasnoznamensko, Slavsko gatvelėmis ir ieškojome pastatų, kuriuose kadaise buvo Martyno Mažvydo bažnyčia, veikė garsios Kristupo Giedraičio, Orto Mauderodės, Albano ir Kybelkos, brolių Reilenderių, Jurgio Mikšo, Endzio Jagosmato ir Martyno Jankaus spaustuvės.

Šie Prūsų šviesuoliai carinės priespaudos sutemų laikais spaudė lietuvišką žodį, kurį vėliau, išslapstę neįtikinamiausiose vietose, į carinės Rusijos okupuotą Lietuvą gabeno drąsuoliai knygnešiai. Gal koks kritikas pasakys, kad kas čia tokio – jiems lietuviai davė biznį. Bet, nepamirškime, kad daugelis patriotinių laikraščių ir knygelių buvo nuostolingos. Juk Tilžės Birutės draugijos steigėjai Jurgis Mikšas ir Martynas Jankus ne kartą buvo bankrutavę ir įstūmę į didelį vargą savo šeimas. O kiek knygnešių buvo areštuoti ir išgrūsti į katorgą?

Jau 1989 metais, steigdami pirmuosius lietuvių kalbos būrelius, aktyviai ieškojome misionierių mokytojų ir lietuviškos spaudos. Ją į Karaliaučiaus sritį gabenome įvairiais keliais. Periodinę spaudą į Tilžę, Ragainę, Gastus, Skaisgirius, Įsrutį mums atgabendavo klaipėdiškis šviesuolis Adolfas Bušauskas. Jis iš Klaipėdos su didžiuliais spaudos ryšuliais važiuodavo dviračiu. Kaunietis Petras Rolofas surinkdavo neišparduotą spaudą Kauno spaudos kioskuose, o aš nugabendavau į Karaliaučius sritį. Stalupėnų lietuvių kalbos Mokytojas Arūnas Urbaitis surinkdavo spaudą Marijampolėje ir Vilkaviškyje ir perduodavo ją reisiniu autobusu Kaunas–Kaliningradas. Vėliau, dėl aktyvios veiklos, mokytoją Arūną Rusijos Federalinė saugumo tarnyba apdovanojo persona non grata titulu.

1997 metais Ragainėje (Nemanė) iškilmingai paminėjome Martyno Mažvydo Katekizmo 450 metų jubiliejų. Tada surengėme lietuvių šventę, kurios metu buvusi Martyno Mažvydo bažnyčia, kurioje dabar socialiniai būstai, papuošėme Martynui Mažvydui atminti memorialine lenta, įrengėme lietuvišką bibliotekėlę ir katalikų koplyčią. Man teko garbė 1992-1997 metais vadovauti Ragainės (Nemano) Mažvydo vardo lietuvių kultūros draugijai. Šiuo metu draugiją lietuvybės keliu veda Beta Galminaitė Uskova.

Jelcino laikais į Karaliaučiaus sritį lietuviškas knygas vežėme net sunkvežimiais. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kolektorius perdavė mums keletą tūkstančių knygų, kurias nugabenome į Karaliaučiaus miesto A. Gaidaro biblioteką ir ten įsteigėme lietuvių literatūros skyrių. Dėkui AB „Lietuvos Telekomas“, kurie „atsikratydami“ sava biblioteka, atidavė mums keletą tūkstančių knygų su visomis lentynomis ir netgi savivartį užsakė viskam išvežti į Ragainę, kur buvusiame Martyno Mažvydo bažnyčios pastate įrengėme lietuvišką biblioteką.

1997 metais, Mažvydo metais, lietuvišką biblioteką įkūrėme atstatytoje Tilžės Katalikų bažnyčioje. Būdavo, kad knygas areštuodavo, nes neturėjome pažymos apie tai, kad jose nėra kirvarpų. Buvo atvejų, kai iš Kauno seminarijos klierikų ekskursantų rusų pasieniečiai ant sienos atėmė maldaknyges. Kartais reikalaudavo vežamos literatūros vertimų į rusų kalbą ir Rusijos spaudos ir komunikacijų pareigūnų leidimų. O dabar vežamą literatūrą FSB pareigūnai ant sienos kopijuoja. Viena lietuvių kalbos mokytoja pasakojo, kad vežant vadovėlius iš Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos, ant sienos ją privertė kopijuoti visą vežamą literatūrą. Aišku, po keleto valandų baigėsi pasieniečių popierius ir milteliai. Tai jie važiavo į Gumbinę parsivežti kanceliarinių prekių vis burnodami: „Čio vy tut taščite vsiakyje proklamacii iz etoj neblagopolučnoj strany?“ (Ko jūs čia vis tempiate visokias proklamacijas iš šitos nevykusios šalies?) Taigi mes – nevykusi šalis. Ar tikrai tokie nevykėliai mes esame? Aš manau, kad kaip tik mes esame vykėliai, nes jau ne kartą išklibinome Rusijos imperijų pamatus. Gal dėl to mes tokie pavojingi imperialistams nutautintojams.

Genocidas

Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė hitlerinei Vokietijai. Prieš 76 metus 1944 m. spalio mėn. 16 d. į ją įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam savo karių elgesiui, dalis jų piktinosi armijos demoralizavimu ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.

Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti. Štai 1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti.. Skandinami buvo laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“). Laivą nuskandinęs moldavų kilmės girtuoklis Aleksandras Marinesku gavo Sovietų sąjungos didvyrio vardą, šio budelio garbei Kaliningrade prie Priegliaus pastatytas didingas obeliskas.

Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. Atsirado tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų vilko vaikų, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.

Iki 1944 m. Prūsijoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkstančiai prūsų lietuvių kilmės) buvo išžudyta. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens į Karaliaučiaus kraštą ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstamas jo kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. vietos gyventojų, atlaikiusių sovietų terorą, beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, istoriniai vietovardžiai pakeisti.

Genocidą išgyvenusių Prūsų Lietuvos žmonių prisiminimai:

1.Lėnė Griguteit Kujus Šimėnienė, gimusi 1911 metais Bitėnuose, buvusi Jankaus ir Vydūno švenčių vaidilutė, Vydūno Tilžės lietuvių giedotoja. 1944 metais spalio mėnesį su vyru, Jurgaičių (Dabar Kanaš, Nemano r.) ūkininku Helmutu Kūjumi ir metukų dukrele Renata traukėsi į vakarus. Prie Aistmarių juos apsupo 3-jo Baltarusijos fronto kariuomenė. Lėnės vyrą kareiviai atskyrė, nuvarė ant ledo ir, kartu su kitais pabėgėliais vyrais, prie Lėnės akių susprogdino. Lėnė pasakojo, kaip ji lietuviškai šaukėsi pagalbos ir kažkuris kareivukas – dzūkas nuo Ašmenos, išvedė ją iš minios su durele ant rankų kartu dar keliomis moterimis ir paaiškino savo karininkams, kad čia sovietų Lietuvos žmonės. Taip ji su dukra liko gyva, klaidžiojo po sunaikintą Prūsiją, valgydavo ką surasdavo apleistuose laukuose. Vėliau išėjo į Tauragės apskritį ir ubagavo, kiek galėjo padėjo ūkininkams. 1948 metais ištremta į Kazachstaną, 1955 metais sugrįžo į Lietuvą, bet niekas neprirašė ir nedavė darbo, tad persikėlė į Karaliaučiaus sritį – Kaukėnus (dabar Jasnoje) , sutiko likimo draugą – į Lietuvą neįleistą buvusį partizaną politinį kalinį aukštaitį Juozą Šimėną, su kuriuo susilaukė sūnaus Jono. Apie 1990-2000 metus pas močiutę Lėnę aš lydėjau mokslininkus iš Vilniaus, Miuncheno ir Adelaidės universitetų. Ji buvo nuostabi tautosakos ir netgi etnokosmologijos pateikėja Mirė Lėnė sulaukusi 95 metų 2006 metais, palaidota Kaukėnuose (Jasnoje).

2.Šarlotė Vilkuteit Meškauskienė, gimusi 1918 m. Pakalnės apskrityje vokiečių vadintoje Elh Niederung prie Nemuno netoli Tilžės esančioje Linkūnų apylinkėje. 1944 m. rudenį sovietai ją išvarė iš gimtų namų ir kalino Gastų lageryje. Lagerio belaisviai valė sugriautos Tilžės griuvėsius, maisto daviniai vis mažėjo, daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Šarlotė pasakojo, kad vieną dieną ukrainietė virėja davė sriubos su salstelėjusia mėsa. Mes klausėme „ot kuda eto „ bet virėja Galia piktai pasakė „nesprašivai, jesli chočeš žytj“. „Mes supratome, kad prasidėjo kanibalizmas. Bet gyventi mes labai norėjome, tad valgėme“. Šarlotė 1955 metais ištekėjo už žemaičio partizano Prano Meškausko, susilaukė 7 nuostabių vaikų, kurie dabar gyvena Slavsko r. Višniovkoje (Lapynų), Jasnoje apylinkėje, o anūkai ir proanūkiai dainuoja muzikos mokytojos Loretos Makaraitės vadovaujamame Kaukėnų (Jasnoje) vaikų lietuvių folkloro ansamblyje „Beržynėlis“.

3.Manfred Schambortsky,g. 1933 m. Įsruties (Insterburg) apskrityje, Žvejonės (Cvion) dvare Leipininkuose (Leipeninken, nuo 1938 m. Georgental, nuo 1946 m. Černiachovsko rajonas, Dovatorovka). Mano protėvis Jan Šamborstsky, iš Boguslavo Radvilos (Bogusław Radziwiłł), Prūsijos kunigaikštystės vietininko, generalgubernatoriaus 1663 metais gavo privilegijas ir Leipininkų dvarą, kuriame iki 1944 metų ant Priegliaus upės kranto valdė Žvejonės žirgyną. Mano protėviai augino Trakėnų žirgus Tilžės dragūnų ir Įsruties 12 lietuvių ulonų pulkams. Kaip pasakojo Manfredas, net ir karo metais Leipininkuose skambėjo trys kalbos: vokiečių, lenkų ir lietuvių. Iš vaikystėje girdėtos kalbos prisiminimų aš su savo 7 eilės pusbroliu dar susišnekėdavau lietuviškai, kaip ir su kitu Šamborskių giminės palikuoniu Tadeušu Šamborskiu, Adomo Mickevičiaus kūrybos tyrinėtoju, buvusiu Lenkijos Seimo Kultūros ir meno komiteto vicepirmininku. Šambortskiai, kad ir kuriai tautai (lenkų, vokiečių ar lietuvių) save bepriskirtų, išreiškė vieningą nuomonę apie trijų tautų (lietuvių, lenkų ir vokiečių) valstybę Prūsiją ir Vokietijos bei Rusijos kaltę dėl unikalios, baltiškos civilizacijos sunaikinimo. Manfredas ir Tadeušas pasakojo, kad jų tėvai ne kartą apgailestavo, jog 1918 metais Prūsija nebuvo atskirta nuo Vokietijos ir neprijungta prie nustekentos Pilsudskio Lenkijos ar vargšės Lietuvos: „Kad mes būtume žinoję, kas mūsų laukia“.

Prof. Hab. dr. Gertruda Bense

4.Gertrud laiškas iš Wittenberg:

„Miels prieteliau Sigitai (Siegfrid),

Dikčiai džiaugiuosi gavusi tavo laišką. Tamstos veiklą seku iš Vokietijos ir džiaugiuosi, kad tę yr lietuviškas pradas. Dą matau, ka Pilkalny yra lietuvių ansamblis Malūnėlis su mokytojais Alma ir Jonu ir, jei neklystu, jo žmona Anna.

Aš esmi Prūsų Lietuvos dukra, geb. 22 apriliaus 1933 metais Pilkalny, per karus patapau kap sako, „vilko“ dukrele. Po karo palikau našlaite. Mą tada buvo vos 11 metų.

Mano tėtužis Fricas žuvo fronte, mano brolužis Vilius taip pat žuvo 1944 metais prie Karaliaučiaus būdamas 16 metų, o mama Marta nesitraukė su frontu, nes manė, kad jos kaip lietuvės rusai pasigailės. Frontas buvo žiaurus. Pilkalnis subombarduotas ir sudegintas. Mūsų stuba buvo sugriauta. Mums su sese ir broliu nebuvo ko valgyti, siautė šiltinė ir kitokios kvarabos. Mama visai išseko, nes buvo daug mėnesių nevalgiusi. Vieną rytą ji mane nusivedė prie Schirwint (Širvintos) upelio, prie Lietuvos sienos ir užraitojus mą su sese Eva šlebes, o broliukui Bernardui numovusi suplyšusias kelnes ir pririšusi ant galvos ištarė mum paskutinius žodžius: „aikit vaikučiai pas lietuvius, jie pamaitins ir priglaus, o aš liksu šičion“. Aš niekap negalėjau atsiplėšti broliuko nuo mamos. Supratau, ka daugiau jos nepamatysim. Per ašaras nemačiau kap perbridau Schirwint (Širvinta) upę. Vos nutempiau broliuką iki pirmo kaimo Vilkupių . Keliose stubose mum niekas neatidarė durių, kitos buvo sudegusios, niekur nebuvo žmonių. Vienur radau suvargusią šeimyną. Jie suprato, ka mes vokietukai, padavė duonos kriaukšlį broliui ir ėmė kalbinti vokiškai. Aš pasakiau, kad mes esmi lietuvninkai iš Mažosios Lietuvėlės. Jie apsiverkė ir tepasakė, kur mes jus ubagus dėsim? Likimas mum tada buvo gailestingas. Mūsų įtėviai buvo Mykolaičiai Juozas ir Teresė. Likimas, bet mano mamytės mergautinė pavardė buvo Mikoleit. Augino jie mus kap galėjo, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Bet 1948 metais juos išvežė į Sibirą, tai mes vėl ubagaudami klaidžiojoje po Lietuvą, kol mus geri žmonės prisiglaudė Eržvilke.

Mokslus ėjau Kybartuos ir Eržvilke. Tik 1952 m., kai mą jau ėjo 19 metai, sesei 17, o broliui 15, mus susirado mamos seserys tantės Eva ir Rūta Mikolaitikės, katros jau buvo apsistojusios Wittenberg. Jos mane per vasarą kiek pamokinio vokiškai ir aš įstojau į Halės –universitetą, tapau kalbinyke – baltų kalbų specialiste. Tep tapau lietuvių kalbos ir kultūros tyrinėtoja, iki 1993 metų Halės universitete dėsčiau lietuvių kalbą, išleidau lietuvių kalbos vadovėlį Vokietijos mokykloms, iki 2005 metų leidau lietuvių kultūros almanachą. Brolis Bernardas tapo kelių ir tiltų inžinieriumi ir tiesė autobanus.

Vokiete tep ir netapau. Sapnuose vis skrendu į savo vaikystės Pilkalnį. Mintiju lietuviškai, mėgstu pasidaryt lietuviškų valgių. Tik nuvažiavus į Lietuvą vis tiek būdavau vadinama vokiete, o Vokietijoje lietuve. Jau matyt iki amžiaus galo aš visur būsu svetima. Labai pasiilgstu lietuvių ir mūsų gražios šventos šnektos.

Gertrūda.“

Pagalba lietuvybei ir išdavystė

Lietuvybės veiklą Karaliaučiaus srityje Remia Lietuvos Švietimo ir Mokslo ministerija, Mažosios Lietuvos lietuvių draugija Čikagoje, Lietuvių fondas, Marijampolės verslininkai ir visuomeninės organizacijos. Bet yra ir liūdinančių patirčių. Lietuvybės ateitis Kaliningrado srityje gana miglota. Dirbtinį siekį sunaikinti lietuvišką judėjimą patvirtina ir mūsų mokytojų misionierių, daugelį metų skleidusių lietuvišką žodį jaunimo tarpe, persekiojimas.

Iš Kaliningrado srities išvykti iš Lietuvos atvykdavę lietuvių kalbos ir tautinės kultūros mokytojai: Arūnas Urbaitis, a.a Vanda Vasiliauskienė, Jonas ir Liucija Glinskiai, Algaudė Emilija Bukontienė, a.a. Ona Druseikaitė – Ruževičiūtė. Paskutinė šių metų rudenį atleista Kaliningrado I. Kanto universitete 14 metų lietuvių kalbą dėsčiusi baltistė Violeta Lopetienė, o šiais mokslo metais į Ragainės (Nemano) 2 vidurinę mokyklą neva dėl pandemijos negali vykti paskutinės dvi mokytojos misionierės Vida Martišauskienė ir Jolanta Valskienė.

Pavyzdžiui praeitais metais Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė kartu su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija Lietuvos Kultūros tarybai teikėme projektą „Sunaikintų Prūsų ir Jotvingių vardų šviesa“. Projekto renginių metu etninėse žemėse ir Lietuvoje būtume rengę konferencijas, kurių metu būtų kreiptasi į UNESCO dėl tebenaikinamo buvusios Prūsijos kultūros paveldo. Būtume išleidę žemėlapius, pasitelkę Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos mokslininkus, kurie parengtų mokslines studijas apie Prūsijos paveldą. Deja, Lietuvos kultūros tarybos ekspertų išvada buvo negailestinga: „finansavimo neskirti“.

Nuo XIII amžiaus prasidėjusi Prūsų Lietuvos išdavystė tęsiasi.

Karaliaučiaus jaunimas ir Lietuvos pilietybė

Prieš tris dešimtmečius atkurta Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių bendruomenė jau nuo 1990 metų aktyviai talkino tautiečiams, norintiems įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Daugiau nei 800 mūsų tautiečių dalyvavo 1992 -1993 metų rinkimuose ir referendumuose. Nuo 1996 iki 2006 m. Lietuvos Respublikos pilietybę atgavo ar įgijo daugiau nei 2000 srityje gyvenančių politinių kalinių ir tremtinių, jų šeimų narių, lietuvių kilmės asmenys. Lietuvos Respublikos paso turėtojams atsivėrė kelias grįžti į Tėvynę bei suteikė galimybę mūsų tautiečiams atvykti į Lietuvą mokytis ir dirbti, atgauti šių šeimų turėtą nuosavybę Lietuvos Respublikoje.

Jaunimas iš Kaliningrado srities beveik neturi galimybių studijuoti, gyventi ir dirbti Lietuvoje. Norint Lietuvoje įstoti į valstybės finansuojamas vietas reikia būti išlaikiusiam lietuvių kalbos ir istorijos valstybinius egzaminus, o to padaryti Kaliningrado srityje neįmanoma. Vienintelis kelias – atvykti į Vilniaus užsienio lietuvių gimnaziją „Lietuvių namai“, ir, ją pabaigus, stoti į Lietuvos mokslo įstaigas.

Deja, jau nuo 2006 metų mūsų tautiečiai, net ir išvykę iš Lietuvos iki 1990 metų, neturi galimybės atstatyti (įgyti) Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsisakydami turimos Rusijos pilietybės. LR VRM Migracijos departamento Pilietybės skyrius išvykimą į buvusios SSRS respublikas nelaiko išvykimu į užsienį, tuo tarsi paneigdamas Lietuvos okupacijos faktą. O atsisakyti nuo turimos RF pilietybės teisiškai neįmanoma neišvykus iš Rusijos. Tai reiškia, kad mūsų tautiečiai jau daugiau 13 metų negali atstatyti (įgyti) Lietuvos Respublikos pilietybės kaip antrosios. Tai užkerta kelią atvykti mokytis ir dirbti į Lietuvą, taip pasmerkiant juos asimiliacijai, o dažnai ir skurdui bei degradacijai.

Lietuvos pilietybės įgijimo ir migracijos klausimai apsunkinti. Atsisakyti Rusijos pilietybės gyvenant Rusijoje praktiškai neįmanoma. O be atsisakymo kitos turimos pilietybės, Lietuvos pilietybė nuo 2006 metų jau negalima. Išimtis taikoma tik politinių kalinių ir tremtinių šeimų nariams, bet pavyzdžiui garsaus Marijampoliečio partizano, Kalniškės mūšio dalyvio Stasio Grabausko (Meškos) dukra Roma ir jo anūkai Pilkalnyje Dobrovolske laukė 5 metus, kol LR Migracijos departamentas teikėsi išnagrinėti išimties tvarka jų Lietuvos pilietybės klausimą ir dar du kartus susimokėjo po 50 eurų, nes senasis kvitas mokėtas dar litais per tiek metų paseno.

Kreipiamės į Lietuvos visuomenę ir valstybės vadovus, prašydami nepamiršti Lietuvio paso idėjos. Mes norime, kad Lietuvio pasas suteiktų galimybę mūsų tautiečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, neribotai būti joje be vizų, legaliai mokytis ir dirbti Lietuvoje, atstatyti turėtą savo protėvių nuosavybę. Lietuvio pasas nesukurtų keleto priesaikų ir prievolių valstybėms teisinių kolizijų ir padėtų telkti tautiečius lietuvybės išsaugojimui bei puoselėjimui.

Viltis

Jūs gerai išgirdote – Mažvydui -500 metų. Vis daugėja šaltinių, įrodančių, kad mūsų raštijos pradininkas tikrai gimė 1520 metais. Vienas iš tokių – 1546 m. rugpjūčio 1 d. įrašas Karaliaučiaus Universiteto archyve, kur parašyta „Martinus Masvidius Waitkuns geb. 1520“. Apie jo buvimą tvirtina ir garbinga baltistė „vilko dukra“ Prof. Hab Dr. Gertruda Bense bei jos mokinė baltistė Prof. Christiane Schiller. Mažvydo gimimo patvirtinimo reikalais rūpinasi šiemetinė Lietuvos Mokslo premijos laureatė marijampolietė gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje lituanistė Dr. Sandra Petraškaitė Pabst. Būtina kreiptis į Berlyne esantį Geheimes Staatsarchiv Preusischer Kulturbesitz: https://www.gsta.spk-berlin.de/Į šį archyvą pažadėjo vykti ir iškili germanistė Dr. Irena Tumavičiūtė ir Europarlamentaras Dr. Liudas Mažylis.

Būtina parengti tarpvalstybinį Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos bei jos subjekto Kaliningrado srities susitarimą dėl pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo Vaitkūno įamžinimo Ragainėje (dabar Neman), surandant jo palaikus, iškilmingai perlaidojant ir įamžinant lietuvių raštijos pradininko atminimą, įsteigiant Mažvydo kultūros centrą.

Savo pranešimą baigsiu Ragainės apskrities Būdviečių (dabar Malomožaiskoje) mokytojo Fridricho Bajoraičio Paukštelio eilėmis

Kas dar gražiau skambėtų

Kaip jų sena kalba

Kas dar gražiau aidėtų

Kaip jų graži daina

Ir kraštas pilns ramumo

klausaus – atskamb daina

Ak. Niekur tiek gražumo

Graži mūs Lietuva

Lai šiais 2020 metais mus suvienys Mažvydo pirmapradis žodis ir Vydūno giesmė

„Lietuva, brangi šalele“!