Kaliningrado srities lietuvių bendruomenėje. Likimo vingiai ir biografija.
Vladivostoko… ir Kaliningrado atmintys.
Kiekvieno žmogaus – savitai įdomi, linksma ir neretai dramatiška. Laimutė Drazdauskaitė Meščeriakova, daug laiko ir jėgų paskyrė Kaliningrado lietuvių bendruoinės veiklai. Ji pati nuėjo ypatingą kelią. Gimusi ir augusi Prienuose, patyrė našlaitės dalią, iškeliavo į Tadžikiją. Ten ir užaugo, subrendo, surado savo meilę – karininką.
„Būti už karininko“ – tai tarsi dekabristo žmonos biografija. Naujas biografijos vingis. Lagaminų nuotaikos šeimoje – tenka keliauti ten, kur tarnyba šaukia. Keliolika metų – Tadžikijoje, brandžiausi 34 metai prabėgo Vladivostoke, 15 metų – Kaliningrade. Iš profesijos pedagogė Laimutė visur dirbo ir dirba visuomeninį darbą lietuvių bendruomenėse.
Susipažinkime iš arčiau.
– Laimute, papasakokite apie savo jaunystę.
– Aš gimiau ir užaugau lietuvių šeimoje Prienuose ir atrodė, kad viskas bus taip, kaip ir pas kitus. Nors ir sunkus laikas po karo buvo, bet tėvelis Juozas Drazdauskas ir mamytė Marcelė Drazdauskienė (Lukšaitė) nebijojo darbo, statė namą, augino vaikus. Jų gyvenimą aptemdė nelaimės. 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos į Buriatijos ASSR, Chorinsko rajoną, buvo ištremta mano močiutė Ieva Drazdauskienė, kaip esanti iš buožių šeimos, padėjusios nacionaliniam pogrindžiui. Lygiai po mėnesio gimiau aš. Savo močiutės taip niekada ir nemačiau, ji mirė tremtyje (1956 06 08). Sako, kad nelaimė neateina viena, man buvo metukai, kai staigiai mirė mamytė, o po dvejų su puse metų – ir tėtis, neišlaikęs nelaimių. Ir likom mes su sesute našlaitės, bet Dievas globojo mus, augome pas mūsų tetutę, mamytės sesę Marijoną Rudienę (Lukšaitę), kuri buvo mūsų antroji mama. Laikas greitai bėgo. Jau ir į mokyklą ėjau, buvau aktyvi, šokau ansambliuke. Sesutė, vyresnė devyneriais metais, įstojo į Kauno specialiąją amatų mokyklą mokytis audėjos specialybės, bet ir vėl nelaimė, 1957 metais ji buvo išsiųsta į Tadžikiją. (Tada oficialios tremties jau nebuvo, bet tie, kurie buvo išvežti, neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, niekas jų negalėjo prirašyti, dauguma, kaip mano sesuo Irena Drazdauskaitė, buvo našlaitės ir, savaime aišku, kad rūpintis jomis nebuvo kam.) 1959 metais miršta mano antroji mamytė, ir vėl – kam šitas vaikas reikalingas? Kažkas norėjo paimti mane į kaimą už piemenaitę, kažkas numatė man prižiūrėti vaikus.
Ačiū mano sesutei, kad manęs, 10 metų mergaitės, nepaliko pas svetimus žmones ir neatidavė į vaikų namus, bet pasikvietė į Tadžikiją. Taip aš ir atsiradau toli toli nuo savo gimtinės, nuo Prienų Nemuno.
Žinoma, gyvenome labai sunkiai, sesutės vyras tarnavo armijoje, o ji vargo su vaikais, savo dukryte ir manimi. Žinoma, kad nematėme gero maisto, ji dar iki šiol prisimena, kaip aš visada sakydavau, kad pas mus vėl zuikių sriuba… Bet bėgo laikas, aš po aštuntos klasės pradėjau dirbti ir mokytis vakarais, baigiau mokyklą, ištekėjau už karininko, ir jis išsivežė mane į Vladivostoką, kur pragyvenome 34 metus. (Taip savo lietuvišką pavardę Drazdauskaitė pakeičiau į rusišką Meščeriakova.) Gal tas laikas buvo pats geriausias mano gyvenime, jau stovėjau stipriai ant kojų, jau turėjau galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą – dirbau ir vakarais mokiausi, nors ir nelengva buvo, bet įdomu.
– 11 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, nesant interneto, tikriausiai buvo sunku pajusti tėviškę?
– Vladivostoke kartą vyras man išrašė lietuvišką žurnalą ,,Nemunas”, ir aš po truputį pradėjau prisiminti savo gimtąją kalbą. Kaip tai niekada nebuvau sutikusi lietuvų ir negirdėjau gimtosios kalbos, bet vis veržiausi širdimi prie jos. Gal kam ir juokingai dabar atrodo mano skausmai ir svajonės, kai kiekvienas laisvas ir gali gyventi kur nori ir niekam nerūpi, kur žmogus gimęs ir kur gyvena…, bet tada visiškai kitaip viskas buvo. Ir tik po 22 metų aš vėl pamačiau savo gimtinę. Sukaupę lėšų kelionei ir suderinę atostogas, mudu su vyru atvykome į gimtuosius Prienus. Pamačiau tėvo tėviškės namelį ir namelį, kuriame mes gyvenome su mamyte, suradau kapus… Tada Kauno geležinkelio stotyje, matydama kaimiečius, laukiančius traukinio ir tai, kaip jie pjausto juodą naminę duoną, aš per ašaras vyrui sakiau, čia aš visa, čia mano šaknys ir kad visą laiką aš gyvenau be šaknų. Ir Prienuose vyras buvo nustebęs, kai svetimi, nepažįstami žmonės davė kastuvus, kibirus, kad galėtume sutvarkyti kapus. Suradau ir kaimynus, – ir vėl stebuklas, žmonės prisiminė, kad mes čia gyvenome, ir prisiminė mano tėvus. Nors tų žmonių jau nėra šiame pasaulyje, bet su jų anūkėle, Petronėlės Jolanta, palaikome ryšius, kada ir kapus patvarko. Gaila, kad retai galiu atvažiuoti aplankyti juos, bet nors kartą per metus visada atvažiuoju į svečius pas mamytes ir tėtį, kaip ir namuose pabūnu, pakalbu, pasimeldžiu, nueinu prie mūsų namo, pastoviu, ten svetimi žmonės, bet taip sunku atsitraukti nuo savo prisiminimų. Gaila, kad nesurandu tėvo namo, sesutė pyksta, kaip galima nesurasti, jeigu ji galėtų atvažiuoti, gal ir surastų. Užbėgu į bažnytėlę, kurioje buvau krikštyta, priėmusi Pirmąjį sakramentą, dabar gerai pažįstu buvusį kleboną, o dabar jau altorininką pensininką Juozą Užupį, kuris sutiko mus, pirmąkart atvažiavusius į Tėvynę, ir gražiai su mumis pabendravo.
– Kaip įkūrėte lietuvių bendruomenę Vladivostoke?
– Baigus aukšąjį mokslą, pradėjau dirbti dėstytoja Vladivostoko politechnikume, bet visada palaikiau ryšį su Lietuva. Buvo ,,perestroikos” laikotarpis, Atgimimas Lietuvoje. Domėjomės su draugais lietuvių ir kitų tautų suaktyvėjimu. Ypač džiaugiausi, kai sužinojome, kad mano tėviškė tapo nepriklausoma. Tada ir kilo mintis, kad ir man reikia kažkuo, kuo galiu, prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo. Kaip pasiekti, kad apie Lietuvą būtų žinoma, pakeliamas jos autoritetas tolimajame Primorjės krašte. Bet ir anksčiau, ir tuo laiku aš niekaip negalėjau surasti lietuvių ir tik jau prasidėjus ,,perestroikai” ir nacioliniams judėjimams Pabaltijyje, mano tautiečiai pradėjo ,,lįsti kaip ylos iš maišo”. Atvėrus duris katalikų bažnyčiai Vladivostoke, sutikau ir Vitą Ramm, ir Alą Kozko su sūnumi Vitalijumi, jos sesę Adą Očeretnają su dukra Galina ir anukėliais Nikolajumi ir Maryte, Nelią Voicechovskają ir tada pradėjome galvoti, kaip užsiregistruoti oficialiai lietuvių bendriją, kaip ieškoti lietuvų kilmės žmonių, ir tik 1998 metais subūrėme lietuvių kultūros bendriją ,,Gintaro krantas”. Iš pradžių mūsų buvo tik penki žmonės.
Man šis laikotarpis buvo ypatingas, nes, būdama eiline technikumo dėstytoja, galėjau išbandyti save visuomeninėje veikloje.
Tarsi atradau save iš naujo, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis.
Mes taip buvome pasiilgę savo kultūros, kalbos, savo tradicijų, savo papročių ir taip norėjome supažindinti su jais mūsų artimiausius draugus. Ir visuomenė to tolimojo krašto, ir taip visi gražiai ruošėme ir dalyvavome įvairiuose nacionaliniuose renginiuose-konferencijose, tautų festivaliuose, šventėse, diskusijose. Savo veiklą viešinome per vietinę žiniasklaidą, tad jau per keletą mėnesių buvome patys aktyviausi tarp kitų Vladivostoko tautų. Manau, kad padėjo daug suplatinti visas tautas organizuotas Nacionalinių tautų komitetas prie Primorjės krašto Vyriausybės ir visų tautų vadovai buvo šiame komitete. Nors ir neturėjome savo patalpų, bet mūsų renginiai vykdavo bibliotekose, kultūros rūmuose, mano darbe, o lietuvių kalbos kursai – Rusų geografijos bendrijoje. Kas svarbiausia –užmezgėme ryšius su Lietuvos institucijomis – LR ambasada Maskvoje, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriame dirbo ir iš visos širdies norėjo pakelti lietuvybės puoselėjimą visame pasaulyje aukščiausieji specialistai. Labai gaila, kad dabar panaikintas šis departamentas ir taip sunku spręsti lietuvių, gyvenančių kitose šalyse, visus klausimus todėl, kad juos mes sprendėme vienoje vietoje ir buvome ne kaip viršininkai ir prašytojai, o kaip draugai, kaip vienminčiai. Tuo laiku mūsų kuratoriumi buvo bendrijos bičiulis Alfonsas Kairys, vėliau ir dabar – LRURM Užsienio lietuvių departamento vyriausioji specialistė Aušra Dumbliauskienė, kurie ir anksčiau, ir dabar yra mūsų padėjėjai, nebijau pasakyti, kad ir draugai. Alfonso pastangomis mes, lietuviai, kurie buvome išsibarstę po visą Rusiją, galėjome susiburti į Rusijos lietuvių bendriją, užmezgėme ryšius ir su lietuviais, gyvenančiais kitose šalyse. Esant ryšiams su Lietuva, buvome aprūpinti ir vadovėliais, ir grožine literatūra, ir tautiniais drabužiais, kurie mums buvo svarbiausia relikvija pristatant lietuvių kultūrą, bendrijos vaikai ilsėjosi stovyklose Lietuvoje. Gražiai ir iškilmingai atstovavome savajai Lietuvai, daug gražiausių akimirkų buvo tais laikais – šokome lietuviškus šokius, dainavome savo dainas, šventėme tautines, valstybines ir religines šventes, rengėme meno ir literatūros vakarus ir patys mokėmės lietuvių kalbos bei mokėm norinčius ją mokėti. Ir labai didžiavomės, kad esame lietuviai, kad mūsų bendrija irgi dalelė tos Lietuvos, kuri yra toli nuo Japonijos jūros.
Esame globalizacijos vaikai. Nejučia pagalvojau, kad Jūsų Rytų biografija šiandien mažai kuo skiriasi nuo mūsiškių Vakarų emigrantų, kurie pasklidę po airijas, ispanijas, amerikas: tenka dirbti ir gyventi ten, kur yra darbo.
Tai nauji iššūkiai. Ir tenka prie to prisitaikyti, siekti išsaugoti savo, kaip mokslinčiai sako, ,,identitetą”, savitumą. Perduoti patirtį savo vaikams.
– Sutinku su jumis, globalizacijos bruožai, pasibaigus šaltajam karui, tampa panašesni. Likimas vėl atbloškė mane arčiau Lietuvos. Vyras baigė tarnybą, pastaraisiais metais jis dirbo Primorjės krašto administracijoje, Žiniasklaidos departamente, sesuo jau gyveno Vokietijoje, ir 2001 metais mes nusprendėme gyventi Karaliaučiuje. Vyras man pasakė: ,,… na, dabar tavo svajonė išsipildys, gyvensi netoli savo tėviškės, tokiam mieste, kuriame lietuvių protėvių dvasia gyvena…” Nors labai gaila buvo palikti savo bendriją Vladivostoke. Mano lietuvaičius, draugus (tiek jų nemažai buvo per 34 išgyventus Vladivostoke metus), kolegas darbe, gražiausią gamtą ir jūrą… Bet gyvenimas diktuoja savo, ir dabar, jau 12 metų gyvendama Karaliaučiuje, nepamečiau nė vieno draugo, ir su visais lietuviais palaikome ryšius, jie atvažiuoja pas mus, su kolegomis iš darbo skambinamės, dalijamės įspūdžiais, prisimename jaunystę…
– Prasidėjo Karaliaučiaus metai Jūsų biografijoje?
– Palyginti su Vladivostoku, Karaliaučius yra nedidelis miestas, čia visi vienas apie kitą beveik viską žino. Tai dar labiau įpareigoja atsakingai elgtis ir gražiai apie kitus kalbėti, nes įvairios miesčioniškos paskalos ir gandai dar greičiau sklinda. O sritis dar mažesnė, per valandą gali įveikti šimtą kilometrų ir pasiekti bet kurį miestelį. Visiškai nepažinojau Kaliningrado srities uždaro gyvenimo ir nežinojau savitos istorijos.
Atvažiavusi į Karaliaučių, iš karto įsiliejau į Kaliningrado L. Rėzos lietuvių kultūros draugijos veiklą, pradėjau dainuoti moterų ansamblyje ,,Gabija”, buvau Seimelio narė, o nuo 2004-ųjų iki 2010 metų pabaigos teko jame pirmininkauti. Darbas pažįstamas, stengėmės puoselėti lietuvybę, išlaikyti ir praturtinti mūsų tradicijas, papročius, padėti vieni kitiems, palaikyti ryšius su Lietuvos institucijomis, su dainų ir šokių kolektyvais, mokyklomis, mokyti vaikus gimtosios kalbos, kuo daugiau sužinoti apie dabartinį jos gyvenimą. Nors Lietuva arti, bet ne visi gali nuvažiuoti aplankyti ją. Gal pravertė mano ilgametė pedagogo patirtis, galbūt todėl nemažai metų buvau lietuvių draugijos pirmininkė.
Mūsų draugijoje, dejà, dauguma – pagyvenę žmonės. Kaip ir kitose vietose, sunku pritraukti prie visuomeninės veiklos jaunimą. Daug įvairių ir gražių akimirkų patyrėme kartu su draugijos nariais. Negalima pamiršti dainų švenčių, kuriose dalyvavo mūsų ansambliai: žemaitiškai pavadintas vyrų „Penke vaikia”, vadovas Algirdas Karmelavičius, ir moterų „Gabija”, vadovė Svetlana Ryžkova, ekskursijas į Lietuvą, tautų renginius, kuriuose rodome savo tradicijas, poezijos ir literatūros renginius, turime miesto bibliotekoje Nr. 4 savo lietuvių literatūros skyrių.
– Lietuvos žmonėms Kaliningrado srityje geriausiai žinomas K. Donelaičio muziejaus vardas Tolminkiemyje, bent jau dažniau žiniasklaidoje minimas.
– Žinomas galbūt todėl, kad įvyko kai kurios reformos tvarkant paveldą. Kaliningrado srityje daugelis buvusių bažnyčių, kierchių ir beveik visos išlikusios kryžiuočių pilys perduodamos provoslavų cerkvės žinion. Tas pat galėjo atsitikti ir su muziejumi. Kovojome kartu su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu Kaliningrade ir jo generaliniu konsulu Vaclovu Stankevič, čia yra jo ypatingas įnašas ir pastangos, padėjo vietinė rašytojų bendrija, pirmininkas Borisas Bartfeldas, vietinė inteligentija, kad Tolminkiemyje būtų paliktas K. Donelaičio muziejus. Perdavus šį muziejų provoslavų bažnyčiai, tokio muziejaus likimas būtų labai abejotinas.
Darbar girdėti sambrūzdžio ir triukšmelio dėl K. Donelaičio. Skiriama nemažai finansinių lėšų deramai paminėti K. Donelaičio jubiliejų. Bet supraskime, jubiliejaus iškilmės po metų praeis. Tačiau ar mūsų raštijos vieno iš pradininkų vardas išliks kiekvieno lietuvio kasdieninio suvokimo ir pagarbos ženklu? Būkim atviri faktams. Muziejus buvo beveik nelankomas iš Lietuvos pusės, o kai buvo bandoma jį atimti, tai tik tada didesnis susidomėjimas juo kilo. Ar Lietuvos švietimo sistemos valdžia negali pasirūpinti, kad kiekvienas moksleivis bent vieną kartą gyvenime aplankytų Donelaičio vietas, panašiai kaip lankomas Stelmužės ąžuolas Zarasų krašte ar Grūto parkas šalia Druskininkų. Nėra tam lėšų. Netikiu, nes skaitau laikraščiuose apie švaistymus. Turi būti pilietinis ir kultūrinis švietimo sprendimas. O svarbiausia – pilietinis noras puoselėti savo istoriją ir pažinti savo šaknis.
Dabar vyksta įvairiausi renginiai, skirti K. Donelaičio jubiliejaus minėjimui, taip pat prisijungėme prie akcijos, kad K. Donelaičio vardu būtų pavadinta centrinio rajono biblioteka Nr. 4. Nuo 2007 metų (buvusio mūsų klebono, kanauninko pastangomis ir mano rūpesčiu) turime savo draugijai patalpas, kuriose vyksta posėdžiai, lituanistinės mokyklos užsiėmimai, repeticijos, švenčiamos šventės, priimami svečiai.
– Ilgus metus dirbote lituanistinėje mokykloje. Už savo veiklą daug kartų apdovanota padėkos raštais ir Lietuvoje, ir Rusijoje, aukso ženklu „Už nuopelnus“ Tautinių mažumų ir išeivijos veikloje. Apie draugijos ir mokyklėlės veiklą rašyta vietinėje ir Lietuvos žiniasklaidoje.
– Norisi truputį papasakoti apie mokyklos veiklą. Vienas svarbiausių draugijos rūpesčių yra išlaikyti mūsų tautos savotiškumą, kultūrą, tradicijas, kalbą. Kaliningrade gyvena daug lietuvių, kurie gimę jau čia ar atvažiavę iš Lietuvos. Dauguma jų nemoka savo gimtosios kalbos, šeimos pas visus mišrios, jose nekalba lietuviškai. Dar jeigu kas turi gimines Lietuvoje ir bendrauja su jais, tai dar kelis žodžius moka, bet tie, kurie nepalaiko ryšių su tautiečiais, kalbos visiškai nemoka. Atėjo laikas, kai reikia galvoti, kad galime prarasti tai, ką turime dabar, savo protėvių kalbą. Žmonės draugijoje pagyvenusio amžiaus, jų vaikai ir anūkai, jeigu ir moka lietuvių kalbą, šeimose kalba rusiškai, dėl to, kad vaikų tėvai skirtingų tautybių.
Išeina taip, kad vaikas auga visiškai negirdėdamas ar retai girdi protėvių kalbą, nežino protėvių žemės istorijos, papročių, tradicijų, dabartinio gyvenimo. Norint spręsti šitą problemą, jau nuo 2006 metų draugijoje įkurta ir veikia lituanistinė mokykla, kurios pagrindiniai tikslai – puoselėti lietuvių kultūrinę ir kalbinę tapatybę, mokytis kalbėti lietuviškai, supažindinti vaikus, jų tėvus su Lietuvos kultūra, istorija, puoselėti jų tęstinumą, norą gyventi Lietuvoje, skiepyti pasididžiavimą savo tauta. Iš pradžių turėjome tik 5 vaikučius, daugiau nori mokytis jaunimas. Dėl jų organizuoti kursai bibliotekoje Nr. 4, studentus I. Kanto universitete moko lektorė iš Lietuvos Violeta Lopetienė. Čia tai tikrai lietuvybės puoselėjimo židinys, kuris kelia mūsų autoritetą, o dėl mūsų – draugijos veiklos pavyzdys.
Šiais metais lituanistinę mokyklą lanko 36 mokinukai. Mokomės pirmiausia lietuvių kalbos – skaitome, rašome, skaičiuojame, klausome audio diskų ir pasakų, mokomės eilėraščių, dalyvaujame praktiniuose seminaruose, susipažįstame su istorija, geografija, lietuvių tradicijomis ir papročiais. Pamokos vyksta šeštadieniais ir sekmadieniais, kai vaikai turi laisvą laiką nuo pamokų savo mokyklose. Manau, kad neformaliojo ugdymo mokymas mūsų situacijoje yra labai svarbus ir reikalingas. Šitą supranta ir tėvai, ir LR užsienio reikalų ministerija, dabar ir LR švietimo ir kultūros ministerija ir LRGKK, ir Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacija ir jos pirmininkas Aleksas Bartnikas, ir mes, mokytojos Laima Meščeriakova ir Stefanija Škurina. Dėkojame visiems, kad turime lietuviškų vadovėlių, grožinės literatūros. Švenčiame su vaikais visas valstybines ir tautines šventes.
Gražiai paminėjome šių metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Vaikai įnešė į salę Lietuvos vėliavą, klausė „Tautiškos giesmės“, padovanojo Lietuvai savo piešinius, skaitė eilėraščius apie Tėvynę. Dalyvavome renginiuose apie mūsų garsius žmones, kūrusius šioje žemėje lietuvių kultūrą, – M. Mažvydą, J. Bretkūną, L. Rėzą ir K. Donelaitį, kurie vyko Kaliningrado bibliotekoje Nr. 4. Generaliniam konsulatui suteikus paramą, aplankėme Tolminkiemyje esantį K. Donelaičio muziejų. Šventėme Užgavėnes – savo rankomis gaminome kaukes, Morę, deginome žiemą ir šokinėjome per laužą. Gražūs mūsų prisiminimai apie ekskursiją į Lietuvą ir labai dar norisi nuvažiuoti į Vilnių, Kernavę, Rumšiškes, aplankyti tokią gražią mūsų Lietuvėlę, bet neturime už ką, ne visada LRURM gali mus finansuoti. Kiekvienais metais vaikai dalyvauja Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos surengtoje lietuvių kalbos olimpiadoje ir užima pirmąsias vietas, apdovanojami padėkos raštais ir dovanėlėmis. Vaikų ansambliukas „Laimiukas“ dalyvauja dainų festivalyje „Skambėk, skambėk, lietuviška dainele!“ ir daug dar visokių renginių vyksta mūsų lituanistinėje mokyklėlėje. Visus darbus atliekame dviese – aš, mokyklos vadovė ir mokytoja, ir mokytoja Stefanija Škurina, kuri yra tikriausia lietuvybės puoselėtoja ir kuri rūpinasi, kad mūsų mieste neišnyktų lietuvių kalba.
Per dvylika metų gyvenimo Karaliaučiuje suradau ir draugų, nors jų nedaug (manau, kad draugų ir negali būti daug), ir daug bičiulių. Miestas nedidelis, atrodo, kad visi vienas kitą žino. Labai malonu, kad draugų dabar yra visame pasaulyje, ir džiugu, kad turiu tikriausių draugų, bičiulių, ir savo mylimoje Lietuvoje.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi
Valentinas Juraitis
P.S. Šis pokalbis su Laimute Drazdauskaite Meščeriakova įvyko prieš keletą metų, daug kas pasikeitė, bet neprarado aktualumo.
Fotografijos iš L. Drazdauskaitės Meščeriakovos asmeninio
ir ,,Vyzdžio” archyvo.
Iš Kaliningrado lietuvių bendruomenių renginių
