2022 lapkričio mėn. 21 d., eidamas aštuoniasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus, mirė Mažosios Lietuvos kultūrininkas, kunigas Anupras Gauronskas

   Kai netenkame nesvarbu ar garbaus , ar eilinių, eilinio žmogaus, nejučiomis mintyse prabėgame jo biografiją. Prisimename  bendravimą, nuveiktus darbus. O kai sužinome  dar ir naujų faktų, detalių,  asmens  štrichų, potėpių , kurių nežinojome  jam gyvam esant , krūtinę užlieja šiltas jausmas. Pagalvojame kaip miela, kad su šiuo žmogum ir mums teko  bendrauti.

Toks buvo Anupras Gauronskas.

 Jeigu jį būtume susitikę gatvėje, kažkur žengiant Sovetsko (Tilžės) Lenino prospektu, ta gatve, kur kadaise buvo įsikūrę spaustuvės, tarp jų ir Otto Mauderodės,  skleidę Lietuvai uždraustus lietuviškus laikraščius ,,Aušrą“ ,,Varpą“, ar net spausdinę bolševikinę ,,Iskrą“.

   To praeivio gal ten ir nepastebėtume, nes jis neišsiskyrė  minioje. Vidutinio ūgio, sudėtas taisyklingai, žengiantis plastiškai, lengvai, nes jo sieloje ir kūne tvyro harmonija. Jis neturi žalingų įpročių: nerūko, nepersivalgo, nepiktnaudžiauja ,,šnapsu“, o kasdien skiria laiko dvasiniams apmąstymams. O tie apmąstymai ne visada būna lengvi, tenka išgyventi ir savo nuoskaudas, ir kitų bėdas. Kasdien bažnyčioje vadovauja mišių aukojimui ir ne po vieną kartą. Tas darbas ir tarnystė disciplinuoja. Tokį aš pažinojau Anupra Gauronską.

  Susitikome prieš keletą metų Sovetske (Tilžėje) katalikų bažnyčioje , kur  jis tarnavo klebonu. Kunigas Anupras Gauronskas aprodė klebonijos  patalpas, o ypač džiaugėsi biblioteka, kurioje yra sukauptas turtingas lituanistikos fondas. Neilgai pasikalbėjome, nes kunigas turėjo eiti   mišių laikyti. Sakė ,,užeik vėliau, ilgiau pabendrausime“. Mačiau, kad jam įdomu naujas atvykėlis, o dabar paskyrėme  laiką fotografavimuisi. Šios fotografijos buvo publikuotos ,,Donelaičio žemės“ , ,,Vyzdžio“ , www. alkas.lt, www.mazojilietuva.lt ir kituose leidiniuose.

   Fotografuojant į mane žvelgė  atviros pilkšvos, geros akys, tarsi klusniai vykdė visus  fotografo pageidavimus, kur sustoti, kaip rankas laikyti… O akys  žvelgė įdėmiai  tarsi padėdamas mane ant svarstyklių. Supratau, kad nuo dvasinio tarno žvilgsnio nepabėgsi, geriausia laikytis natūraliai, nes pozavimas norint pasirodyti geresniu nieko čia nepadės .

    Pagalvojau, kad šis žmogus yra daug matęs ir patyręs, ir dabar dalyvauja dvasinio ideologinio  fronto priešakinėse, jam tenka laviruoti tarp sovietinės valdžios, bažnytinės vadovybės ir lietuvybės, slavų kultūros interesų.

   Pakvietė mane  dalyvauti Šv. mišių aukojime Tilžėje, kur kurios turėjo prasidėti po pusvalandžio, o dar kitos  jau vidudienį Nemane ( Ragainės) bažnyčioje, Mažvydo ir Vydūno brandos ir kūrybos miestelyje.

   Anupro Gauronsko aukojamos mišios buvo kukliai iškilmingos. Susirinko nedaug tikinčiųjų, pastebėjau, kas pusė iš jų buvo lietuviai, o kiti rusakalbiai ir visi vieningai dalyvavo katalikiškose apeigose.

 ..Dabar, kai jau netekome kunigo Anupro Gauronsko,  daugelis prisimename jį energingą dar laiko neišsekintą  jėgų žydėjime koks jis buvo prieš 9 metus 2013 aisiais.  Ir kai skaitome  Sigito  Šamborskio, Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės veikėjo, uolaus kraštotyrininko , surinktas  ir  paskelbtas  kunigo biografijos eilutes , matome  nueitą  garbingą kelią.

,,Velionis buvo gimęs 1938 m. liepos mėn. 1 d. Purvių kaime, Akmenės rajone valstiečių šeimoje. Mokėsi Avižlių pradžios mokykloje, po to lankė Dabikinės vidurinę mokyklą, baigė Kauno politechnikumą, tarnavo tarybinėje armijoje. Grįžęs iki 1967 metų dirbo Kauno autobusų parke vairuotoju, po to įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1972 m. balandžio mėn. 16 dieną vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko Kaune buvo pašventintas kunigu.

Dirbo Telšių, Kretingos, Klaipėdos vikaru, Skaudvilės ir Adakavo, Pievėnų ir Rubikų parapijų administratoriumi, Tirkšlių klebonu.

Atsikuriančios Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės prašymu, šviesios atminties J.E. Žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus 1989 m. paskirtas Karaliaučiaus (Kaliningrado) klebonu ir dekanu. Jis buvo pirmasis katalikų kunigas, trejus metus dirbęs vienas šiame ortodoksų krašte. Nuo 1989 metų kunigavo Kaliningrado srityje. Karaliaučiaus dekanas (1999), Karaliaučiaus įkalinimo įstaigos kapelionas (2004). 1991 Karaliaučiuje įregistravo Šv. Šeimos parapiją (pirmoji po II pasaulinio karo Kaliningrado srityje), paskirtas jos klebonu. 1994 pastatydino šios parapijos koplyčią (po II pasaulinio karo pirmieji maldos namai Kaliningrado srityje). 2000 pastatydino Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Tilžėje (Sovetske), kurioje kelerius metus ėjo Rektoriaus pareigas. 2002 Karaliaučiaus įkalinimo įstaigoje įrengė koplyčią (pirmoji katalikų koplyčia Rusijos įkalinimo įstaigose). Iki 2004 pastatydino 4 bažnyčias ir koplyčias, restauravo 3 bažnyčias, įkūrė 21 parapiją Karaliaučiaus srityje. Velionio rūpesčiu inicijuota idėja Ventoje pastatyti bažnyčią. Jos pamatai pašventinti 2004 metais, o 2009 metais Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia svetingai priėmė maldininkus. Ji vadinama Lietuvos tūkstantmečio bažnyčia.

Dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje kunigas Gauronskas kelis kartus lankėsi Kaliningrado srityje, kur slapta susitikdavo su tikinčiaisiais ir atlikdavo apeigas. Kai atsikūrusios Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės prašymu jis pagaliau buvo paskirtas Kaliningrado katalikų bendruomenės administratoriumi, kur tuo metu nebuvo nė vienos veikiančios katalikų bažnyčios. Pirmąsias Mišias kunigui Anuprui tekdavo aukoti kapinėse, sporto salėse arba gatvėje priešais buvusių bažnyčių pastatus. 1991 metais jis tapo Kaliningrado Šventosios Šeimos parapijos, kurios istorinis pastatas iki šiol negrąžintas Bažnyčiai, rektoriumi, o parapija įsikūrusi iš Vokietijos atgabentoje surenkamoje koplyčioje.

2000 m. lapkričio 6 dieną vyskupas Antanas Vaičius paskyrė A. Gauronską Telšių katedros kapitulos Garbės kanauninku.“

Valentinas Juraitis

Autoriaus nuotr.

Kunigas Anupras Gauronskas Tilžėje 2013 m.