Sausio 1-ąją – mūsų literatūros klasiko, poeto kunigo Kristijono Donelaičio ( 1714-1780) gimtadienį pažymi daugelio Lietuvos miestų literatūros ir kraštotyros mylėtojų.
Prie paminklo K. Donelaičiui šalia Vilniaus Universiteto susirinko ir sostinės visuomeninių organizacijų Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Donelaičio draugijos, Lietuvos evangelikų reformatų draugijų atstovai ir kiti miestiečiai.
Tai, atrodytų, renginėlis – kuklus, mažareikšmis, bet toks susitikimas padeda įvertinti ir įvardinti, ką mes nuveikėme, kas mes esame ir ką reikėtų daryti?
Šalies visuomeninės organizacijose jau ne vieneri metai viešai kalbama, protestuojama, kad Mažosios Lietuvos tematikai, lietuvių raštijos paveldo išsaugojimui, ypač kai prasidėjo karas Ukrainoje, skiriama vis mažiau dėmesio.
Tai pasakytina ir apie laikotarpį, kai šalį valdė konservatoriai ir šiuo metu valdo koalicija, kur daugumą sudaro socialdemokratai. Kokia jų politika , pataikaujanti federacijos integravimo ES tendncijoms. Bet ne visos šalys ir tautos tokioms tendencijoms pritaria.
Juk neužtenka triukšmingai paminėti k. Donelaičio, 300 – metį. Skirti tam lėšas, organizuoti renginius. Donelaitis – pats ryškiausiais mūsų tapatybės ženklas ir jam reikia skirti dėmesio kasdien.
Sugebėti išleisti švietimo vadovėlius. O tinkamų vadovėlių trūksta. Remti tapatybės idėjas skleidžiančius žiniasklaidos projektus.
Ekspertai skirstantys lėšas, laikosi formalių taisyklių…
Jau vien tai, kad šiais metais 0,5 milijono eurų sumažinamas žiniasklaidos Medijų rėmimo fondo biudžetas – reiškia mažiau paramos lėšų gaus arba visais negaus kultūros ir švietimo leidiniai. Mažieji, nepriklausantys galingesnėms asociacijoms, bet pateikiantys vertingų publikacijų, apie šalies asmenybes, užpildo užmaršties baltuosius puslapius.
Žurnalas ,, Rambynas“ jau nustojo eiti, vargsta kiti istorijos patriotiniai žurnalai negaudami, arba gaudami nepakankamai lėšų projektams nepajėgia deramai įgyvendinti tai, ko siektų . Portalas www.mazojilietuva.lt , sujungiantis šalyje veikiančias bendruomenes, mokymo įstaigas, turinčias mūsų raštijos pradininkų vardus,– taip pat galėtų žymiai daugiau nuveikti.
Jau septyneri metai, faktiškai nuo 2019 Covido pandemijos nei viena lietuvių delegacija ar ekskursija nebuvo apsilankius Donelaičio Tolminkiemyje. Nebuvo, nors per kelius dešimtmečius yra užsimezgę kuo draugiškiausi ryšiai ne tik su šia rusų kaimiška bendruomene, muziejaus kolektyvu. Gal ir pateisinamas mūsų neatvykimas, galioja įvažavimo vizų tvarka, bet nedraugiška, pavojinga politinė situacija.
Jei negalime į Tolminkiemį nuvažiuoti, tai turime apsčiai medžiagos ,sukauptos iš anksčiau, apie Donelaičio tarnystės ir kūrybos oazę šiandien rusų vadinamą ,,Čistyje Prudy“. Kodėl nėra šių temų eteryje? Šios temos turėtų būti nuolat informacijos ir propagandos lauke.
Susirinkime kalbėjusieji prie paminklo K. Donelaičiui klausė, o ką veikia mūsų visuomeninis transliuotojas LRT, kad nesuranda laiko papasakoti apie ML, Vydūno draugijų renginius, parengti pasakojimus apie Donelaitį kitus raštijos veikėjus, jų kūrybos vietas. Jubiliejai baigiasi, dainos eteryje nutyla.
Ar medijų ekspertai, vertinantys žurnalistų paraiškas paramoms gauti , ar politikai, kuruojantys kultūros temas, atsižvelgia į tai.
Ne tik Vilniuje gausėja kitataučiais… bus kaip Olandijoje
Tapatybės išsaugojimo problema ir mums šiandien aktuali Europos Sąjungoje..
Pasidairykim į Europos sąjungos išsivysčiusias šalis.
Štai dvi panašios šalys pagal teritorijos dydį: Olandija turi 15 mln;. gyventojų, Lietuva 2,7 mln. (faktiškai yra pustuštė).
Olandai, nors ir sunkiai sugeba integruoti atvykėlius, bet stengiasi skiria didžiules lėšas, vykdo integravimo programas, nes yra ištikimi savo bočių ir probočių tradicijoms.
…Šalia verkšlenimų ir kritikos, išsakytų susitikime prie paminklo Donelaičiui, buvo pasidžiaugta, kad Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pastangomis jau baigiamas statyti paminklas Lietuvių raštijos pradininkams Vilniuje.
Valentinas Juraitis
autoriaus nuotr.
