Nuotraukoje: Grupė Vilniaus susivienijimo bitininkų (iš dešinės) Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, LBS prezidentas J. Olekas, R. Cibienė, G.Kašėta, A. Gonta, V. Juraitis prie Juozupo Ambraziejaus kapo Rasose.
Kunigui Juozupui Ambraziejui šiemet sukanka 170 metų. Tautinio atgimimo laikotarpiu, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių išsilavinusių asmenybų, jam teko išbandyti save įvairiose veiklose ir daugeliu atvejų būti pradininku.
Šią asmenybę galime gretinti ir su Mažosios Lietuvos gimtosios kalbos puoselėtojais, nes ir jie dirbo lietuvių ir lietuvininkų etniniuose pakraščiuose… Klaipėdoje, Įsrutyje, Karaliaučiuje…
… ir Vilnijos kraštas, kur lietuvių nebuvo dauguma.
Perskaičius J. Ambraziejaus biografiją, išlikusiuose šaltiniuose, – aiškėja – tai buvo daugybės talentų žmogus.
Daug epitetų , apibūdinimų galima pasakyti apie Juozupą Ambraziejų. Jis – kunigas, visuomenės veikėjas, kultūros darbuotojas, muzikas ir bitininkas, apiterapijos Lietuvoje pradininkas.
Pažymint šios asmenybės jubiliejų svarbu bent bendrais bruožais perbėgti per turiningą, kilnių siekių ir kovos, galop vienatvės ir ligos senatvėje jo biografiją.
Ne Juozapas, o Juozupas
Juozupas Ambraziejus gimė 1855 metais vasario 9 d., Matyt, šiek tiek išsiblaškęs zakristijonas bažnyčios krikšto knygoje jį užraše ne Juozapu, o Juozupu. Taip jį ir vadino netik artimiausieji giminaičiai… Kaip liudijo Kazys Grinius, jis gimė Panausupio kaime šalia Igliškėlių, o iki Marijampoles – apie 10 kilometrų. 1869 -1874 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1874-1880 metais Seinų kunigų seminarijoje.
Seinuose išsimokslinimo kelią nuėjo daugelis mūsų šviesuolių, visuomenininkų. Vieni dirbo ganytojo darbus, bet atsiskleidė ir kaip visuomenininkai, įvairios pakraipos politikai, literatūros kūrėjai. Štai – , M. Krupavičius (1922 m. žemės reformos vykdytojas, vėliau emigracijoje VLIKO vadovas), V. Mickevičius-Kapsukas (čia mokėsi dvejus metus,bet pašalintas. Pradžioje buvęs varpininku, V. Kudirkos ( Kapso) pasekėju, vėliau V. Kapsukas pasuko į bolševizmą). Čia studijavo V. Mykolaitis (Putinas) poetas, prozininkas ir kiti mūsų visuomenininkai, žinių sėmėsi Seinų kunigų seminarijoje.
Iš Seinų kunigystės pareigos Juozupą Ambraziejų atvedė į Vilnijos kraštą, į Vilnių. Čia apie pusmetį tarnavo vikaru Visų šventųjų bažnyčioje, tačiau vėliau buvo pasiųstas į provinciją. Klebonavo Strūnaičio parapijoje. Čia pirmasis įvedė lietuvių giedojimus bažnyčioje, kai kuriuos parapijiečius mokė griežti smuiku, vaikučius katekizmo mokė lietuviškai. Vėliau Lučojaus, Varnionių parapijose.
Pažintis su Peterburgo mokslininkais, studentais lietuviais
Trumpam J. Ambraziejus buvo įšvykęs gyventi į Peterburgą. Nors ir trumpas laikotarpis praleistas Rusijos imperijos sostinėje žymiai praplėtė J. Ambraziejaus akiratį; susipažino su Peterburgo universiteto studentais lietuviais tarp jų P. Višinskiu, akademiku prof. V. Lamanskiu, valdžios tarnautojais. Taip pat pasisėmė naujausių bitininkystės žinių.
Gyvenimas mėtė ir blaškė Juozupa Ambraziejų – kaip stiprūs vėjo gūsiai blaško mažą valtelę jūroje. XIX a. pabaiga buvo tautinių atgimimų laikmetis. Būtent jo pasišventimas – dirbti lietuvių tautinio atgimimo žadintoju jams sukėlė daug sunkumų kunigo karjeros ir asmeninio gyvenimo sunkumų. J. Ambraziejus (Juzef Ambrozewicz) jaunystėje save laikęs lenku, susigrąžino tėvų pavardę ir vėliau tapo lietuvių tautinio atgimimo žadintoju.
Juozupo Ambraziejaus tautiškumui įtakos turėjo Seinų kunigų seminarija, nors ten oficiali kalba buvo lotynų ir lenkų, buvo draudžiama klierikams tarpusavyje kalbėti lietuviškai. Bet nelengva buvo išguiti lietuvių kalbą iš seminarijos, nes buvo lietuvių profesorių, kurie skiepijo meilę gimtąjai kalbai,tautos istorijai.
Kaip teigia kraštotyrininkės Alma Gudonytė, Anastasija Kairiūkštytė, atvykęs į Vilniaus kraštą J. Ambraziejus bažnyčiose, kur tarnavo, pirmasis įvedė lietuvių giedojimus. Tokios veiklos kaip ,,Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija”, kovojanti dėl lietuvių kalbos teisių atgavimo Vilniaus bažnyčiose,,,Sąjunga pagražinimui tiesų lietuviškajai kalbai” ir kt. nepatiko tuometinei bažnyčios vadovybei ir ypač Vilniaus vyskupui Ropui.
J. Ambraziejaus teigimu, jeigu yra pripažinta žmonių lygybė, turi būti pripažinta ir kalbų lygybė. Sulenkėjusiems lietuviams jis įrodinėjo, kad žmonės išsižadėję tėvų kalbos, ilgainiui gali išsižadėti ir savo tikėjimo. Šias idėjas jis skleidė kaip žurnalistas ir leidėjas. 1905 m. jis leido žurnalą ,,Lietuvos bitininkas”.. Tai buvo pirmasis iliustruotas žemės ūkio žurnalas. Išspausdinta 12 numerių. 1906 m. vietoje jo leido žurnalą ,,Šviesa”, į kurį pats rašė ir redagavo. ,,Šviesoje” buvo daugiau dėmesio skiriama kultūrai, švietimui. Tais pačiais metasis išleido katekizmą vaikams ,,,,Trumpas Rymo katalikų katekizmas: vaikeliams išpažintin (spaviedin) pasiruošti”, 1907 m. Ambraziejus išleido lenkiškai- lietuviškai- rusišką žodyną. 1908 m.pasirodė jo leidinėlis ,,Knygelė apie paženginę kunigo J. Ambraziejaus bitininkystę ir jojo bičių išdirbinių išradimus”. Iš viso 1906-1909 m. jis išleido 12 knygelių. Aktyviai veikė visuomeninėje veikloje, parengė Lietuvių mokslo draugijos įstatus, rengė lietuvių vakarėlius, kuriuos ir pats grieždavo smuiku, dangstydamas su bitininkystės kursų veikla, subūrė pirmąjį Vilniaus lietuvių mišrų chorą.
Ši jo veikla tolydžio persikėlė į politinį lygmenį siekiant iš carinės Rusijos gauti autonomiją savo sudėtin įtraukiant ir Suvalkų guberniją. Organizacinis komitetas Lietuvių suvažiavimui rengti ir jam dalyvaujant parengė memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui S. Vitei (Sergej Witte) dėl Lietuvos autonomijos. Savo leidiniuose ypač ,,Šviesoje” Ambraziejus skelbė informaciją apie neteisėtus lietuvių kunigų trėmimus į lenkiškas parapijas, vyskupo Ropo nedorybes, lietuvių, gudų teisių varžymus bažnyčiose. Be abejo tai sukėlė bažnyčios vadovybės nepasitenkinimą , jis buvo pašalintas iš Šv. Jono bažnyčios vikaro pareigų.
Bitininkystė, apiterapija. Prieglauda vargšams
Bitininkystės, apiterapijos srityje, kur J. Abmbraziejus buvo – pradininkas užėmė tik nedidelę dalį jo įvairiapusės veiklos. Žurnale jis mokė kai išmintingai šeimininkauti teikė naudingų patarimų bitininkystės, sodininkystės, žuvininkystės klausimais.
Šalia bitininkystės užsiėmė ir vargšų, ligonių globėjiška veikla. Nepavykus surinkti pakankamai lėšų nupirkti Verkių dvarui , kuriame planavo įsteigti žemės ūkio mokyklą , už surinktus iš visuomenės pinigus j. Ambraziejus Užupyje nupirko žemės sklypą su mediniais pastatais, kiuria šsteihė prieglaudą miesto vargšams. Ir juos gydė savo paties paruoštais iš bičių produktų vaistais. Gydė ligonius nuo reumatizmo, kitų ligų. Rinko bičių pienelį, pikį , vašką. Iš pradžių sukurtus vaistus išbandydavo ant savęs. Gaila, jo kaip apiterapijos pradininko sukurtų receptų neišliko. Kaip naujovę vietoj šiaudinio avilio propagavo savo sukonstruotq medinį su rėmeliais. Iš Peterburgo laikotarpio jis buvo susipažinės su naujausiais bitininkystės pasiekimais, novatoriaus Piotro Prokopovičiaus iš Černigovo idėjomis. Savo sukonstruotus avilius, medsukius, kita bitininkystės inventorių J. Ambraziejus pristatinėjo parodose Vilniuje, Peterburge, Nižnij Novdorode. Pagrindinė jo bitininkystės paieškų idėja buvo ta, kad bitės gyventų patogiai artimiausiomis natūralios gamtos (drevės) sąlygomis. Ir būtų patogu bitininkauti. Tokių kelių ieško ir šiandienos bitininkai.
Vilnijoje siekiant teisių lygybės, spaudos laisvės
Užmojų buvo nemažai. O bendražygių – talkininkų tik saujelė. Kilęs iš valstiečių, jis teigė, kad tik pasiturintys valstiečiai gali būti pajėgūs kovoti su nutautinimu. Tačiau darbščių valstiečių savybė – užsispyrimas ir darbštumas, individualizmas (nelauksiu , kol kas padės, darysiu pats….)galbūt yra pliusas . Tačiau visuomeninėje veikloje kompromiso, lankstumo stoka – tai dažniausiai tampa minusu, trūkumu siekiant sutelkti platesnės bendražygių gretas.
Toks buvo ir J. Ambraziejus. Jo amžininkas Peliksas Bugailiškis rašė : – Ambraziejus – didelis individualistas, fanatiškas kovotojas, plačių -užmojų, kurių pats vienas neatsiekdavo, o su kitais bendrauti nesugebėdavo”.
Kiti amžininkai teigė, kad tai buvo ambicingas, niekam nenusilenkiantis , bekompromisis kovotojas. Skirtingai nei kitas jo kraštietis vyskupas Jurgis Matulaitis (lenkų vadinamas – Jerzy Matulewicz, popiežius J. Paulius II 1987 m. jį paskelbė Palaimintuoju). J. Matulaitis Vilniuje siekė kompromiso ir santarvės: kovodamas už lietuvių teises tuo pačiu metu Katedroje laimindavo lenkų legionierius. Juozupas Ambraziejus nesugebėjo sutelkti savo bendražygių, praradęs sveikatą gyvenimą jis baigė vienatvėje. Už Vilniaus vyskupo Ropo kritiką vykdomas nedorybes, skriaudas aprašytas ,,Šviesos” žurnale jam buvo atimtas kunigo vardas, tik po mirties bendražygių pastangomis įrodžius, kad jis dirbo nenuilstamą sielovados darbą, kunigo statusas jam vėl sugrąžintas.
Vilniaus visuomenininkė Marija Šlapelienė taip atsiliepė apie jį: ,,aš gerbiu kun. J. Ambraziejų, su didele pagarba prisimindama kilnų, dorą, – anų laikų didvyrį, kurio dėka mano gyvenimas susiklostė taip, kaip per jį žengiau, veikiau, dirbau ir patenkinta esu”.
J. Ambraziejus nebuvo pamirštas. M. Šlapelienės iniciatyva Rasų Kapinėse kun. J. Ambraziejui pastatytas paminklas, jo garbei buvo sukurtas himnas, o 2003 m. Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios langų vitražuose atsirado keleto kunigų, tarp jų ir Juozupo Ambraziejaus portretai.
Jis teigė kad Vilnijos krašte visų tikinčiųjų, lenkų, gudų, lietuvių teisės turi būti vienodos. Silpnesniųjų ir mažumos nevalia skriausti. Ir to jis siekė žurnalisto darbe. Kaip šiandienos gyvenimas rodo – tai amžinas siekis. Viešai skelbti ir kitą nuomonę, ,kas yra vienas svarbiausių ir sunkiausių šiandienos žurnalistikos siekių. Ir šiandien Lietuva pagal ,,Press Freedom Index “ reitingą užima neaukštą vietą pasauliniame kontekste.
Galbūt tai paradoksas , bet patys valdovai, valdantieji nukenčia nuo įvedamos informacijos kontrolės. Sužlugdę nepriklausomą žiniasklaidą jie praranda alternatyvų ir kritišką informacijos šaltinį. Nežinodami realybės, visų visuomenės sluoksnių nuotaikų, tikros ekonominės padėties politikai ir jų vadybininkai daro klaidas.
Ir J. Ambraziejui – kunigui, žurnalistui, bitininkui – teko nelengva dalia atsisakyti patogaus konformistinio gyvenimo. Gal todėl J. Ambraziejų prisimename, jo kapą Rasose nuo seno lanko kraštotyrininkai, nepamiršta ir bitininkai.
Valentinas Juraitis