Valentinas Juraitis

 Donelaičio draugijos, MLRT narys

…Mažai buvo kalbėta ir rašyta apie kitus K.Donelaičio sugebėjimus – apie meistrystę, pagamintus didinimo stiklus, barometrus, laikrodžius ir kt. Jei L. Dageras būtų anksčiau išradęs fotografiją, neabejoju, K. Donelaitis būtų ir šioje srityje pasižymėjęs… Turėtume Gumbinės apylinkių peizažų, būrų ir jų viršininkų amtmonų portretų. Bet gal tuomet į savo „Metus“ nebūtų įdėjęs tiek aistros ir didaktinio pamokomojo pykčio, kiek randame klasikiniuose hegzametro posmuose.

Apie Donelaitį auksinių rankų meistrą, pagaminusį daugybę didinamųjų stiklų savo kolegoms pastoriams ir kitiems šviesuoliams, liudija ir šykštoki rašytiniai šaltiniai.

Deja, apie Kristijono Donelaičio polinkį į mechaniką išlikę mažai rašytinės medžiagos. Apie literatūrinį palikimą išsamią studiją savo paskaitų pagrindu VU filologijos studentams yra parašęs prof. Jurgis Lebedys. Skaitant jo raštus atsiveria plati ir turtinga Mažosios Lietuvos raštijos panorama. O Donelaitis, jo ,,Metai“, jų herojai būrai išnagrinėti jei ne iki paskutinės savadarbio audinio siūlelės, tai gana išsamiai. Kruopščiai surinktos medžiagos randame Greisvaldo universiteto pedagogo Otto Šneidereito (gal Kosto Šneideraičio?) studijoje apie Nadruvos valstiečius, jų buitį, nutautinimą, suvokietinimą. Prof. Juozas Jurginis savo publikacijomis atskleidė prūsų genčių istorijos gelmes. Šių ir kitų autorių darbai, senokai atgulę į bibliotekų lentynas, nukelia į Nadruvos krašto praeitį.

Paminėjome trijų šimtų metų jubiliejų, kai gimė iškilusis mūsų poetas Kristijonas Donelaitis (gimęs 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose netoli Gumbinės. Miręs 1780 m. vasario 18 d., palaidotas Tolminkiemyje). Net nepagalvojame, kad šis žmogus, kaip ir kiekviena turtinga asmenybė, turėjo daug atspalvių ir savo amžininkų    buvo vertinamas visai netaip nei šiandien.

Asmenybės bruožai

Kitaip atrodė religinės vyresnybės, kolegų ir eilinių valstiečių-būrų akyse. Visai kitaip, negu mes dabar įsivaizduojame, garbiname, net nežinodami jo tikro fotografinio atvaizdo, neturime net dailininko piešinio. Aplinkiniai nė negirdėjo, kad skrupulingasis pastorius rašo eiles, eiliuoja hegzametru.Gyvenimo pabaigoje parašė poemą ,,Metai“, keletą pasakėčių…

O ką galėtų pasakyti apie savo pastorių tolminkieminiai? Prūsijos provincijoje pažinojo kitą Donelaitį, nervingą, greitai užsiplieskiantį, pažeidžiamą, bet be galo išsilavinusį ir įvairiapusišką žmogų. Jeigu šiandien kas pakviestų Donelaitį į medicinos komisiją – ekspertizę, pavyzdžiui, vairuotojo teisės gauti, tai kokia nors ambicinga poliklinikos psichiatrė, išprovokavusi diskusiniam pokalbiui apie Ruigį, poetą išmuštų iš pusiausvyros. Man regis, net ir turėdamas didelę gyvenimišką būrišką patirtį Donelaitis užkibtų ant kabliuko ir išdėtų į šuns dienas tą prakeiktą žemgrobį Ruigį, pradėtų postringauti savo karšta vaizdinga kalba apie tai, kaip savanaudžiai nori atimti parapijos žemes, germanizavimą, kaizerio muštro politiką… Ir pratęstų kalbą apie tai, kiek parapijoj bedievių, girtuoklių ir niekdirbių…

Ta ekspertė iš karto pasakytų: sustokite, pone! Viskas! Ačiū.Ačiū.

– Ačiū, ačiū. Už ačiū, mieloji ponia, neapsieisime. Kalbėkite prūsiškai. Gal nemokate. Lietuviškai jus pamokysiu?

– K. Donelaitis baigė Karaliaučiaus universiteto evangelikų liuteronų teologijos fakultetą; be lietuvių ir vokiečių, mokėjo, kaip matyti iš jo susirašinėjimo, lotynų ir graikų kalbas.

…Nūdienos psichiatrė nesiveltų į diskusiją, juk poliklinikoje laukia ilga pacientų, o gal simuliantų eilė. Ir tikriausiai įrašytų savo išvadą: tas karštakošis dėdė–komplikuotos psichikos pacientas. Vairuotoju netinkamas.

Ir galbūt savotiškai formaliai ta išvada būtų tikra ir teisinga. Donelaitis negalėtų sutilpti į medicinos formuliaro rėmus, jeigu neapsimetinėtų. Jeigu būtų sausas valdininkas, pasislėpęs futliare, – nebūtų ir menininkas. Liaudyje šizofrenikais vadinami ir daro stebuklus, sukuria šedevrų, mato jautriau, giliau už eilinį vartotoją.

Dar ne poetas, bet jau patyręs optikas ir mechanikas

Tolminkiemyje ir supančiose parapijose buvo žinoma, kad Donelaičiui rūpi mechanika, optika ir dar muzika. Tuo jis ir užsiimdavo atlikęs kunigo apeigas, parapijos priežiūros darbus.

Pirmiausia jis pastatė jau trečią Tolminkiemyje mūrinę pažnyčią, Tai buvo 1756 m. Ėmėsi žygių statyti senelių – našlių prieglaudą. Ir pastatė. Daugelyje darbų jam padėjo šalia gyvenęs brolis Mykolas Donelaitis, irgi garsėjęs meistryste.

Tačiau tiesioginės, tikybinės pareigos pareikalaudavo daugiausia laiko. Jis atidžiai vesdavo apeigų (krikšto ir kitokias) knygas, du kartus per dieną sakydavo pamokslus: iš ryto – vokiečiams vokiškai, po pietų – lietuviams lietuviškai.

O kur dar bažnyčios žemės priežiūra, daugybė hektarų. O užvaduojų nėra. Nesunku suprasti, kodėl Kristijonas savo brolį juvelyrą Pričkų/Fridrichą Karaliaučiuje aplankė tik vieną kartą per visą gyvenimą. Šiandienos akimis, argi kokis šimtas kilometrų yra atstumas?

Galbut asketiškajam Donelaičiui būdavo pikta stebint kitus, kai jie gyvena srovės nešami, tenkindami savo malonumus. Tokius jis vadino nenaudėliais, bet gal viduje pavydėjo laisvės pojūčio ir polėkio.

…Toks būras Plaučiūns tikras nenaudėlis. Laukai neprižiūrėti, šienas nepjautas. Išvažiavo į Karaliaučių dalgio pirkti, po savaitės grįžo be dalgio ir be arklio. Viską prauliojo Karaliaučiaus turguje su prekeiviais ir gražuolėmis. O Slunkius ir jo ūkis šiandien atpažįstamas gal R. Vikšraičio herojų fotografijose.

Atlikęs bažnytines apeigas ir pareigas, Donelaitis daug laiko praleisdavo sode (sodindavo medelius, skiepydavo, akiuodavo) arba užsiimdavo mechanikos darbais (tekindavo optinius stiklus, darydavo barometrus, fortepijonus, kurių, kaip rašoma, tris sumeistravęs. Senatvėje apgailestaudamas pasakė: ak, kad dar galėčiau dirbt barometrus! Leisdamas valandas sode, vis galvodavo, kad reikia palikti ką nors ainiams.

Donelaitis buvo aršus pietistas, liuteronų srovės, orientuotos į asketizmą, konservatyvų šeimos moralinių normų laikymąsi, šalininkas.

Iš kur Donelaitis perėmė tokį griežtą toną, savęs varžymą, saugojimą nuo įvairiausių aistrų, pagundų? Kai paskaitai jo ,,Metus“, ten būrai gyveno kaip gyvenę, nesukdami sau galvos dėl taisyklių. Ir kuo daugiau toms taisyklėms nusižengia, girtauja, tinginiauja – tuo jie įdomesni, spalvingesni. Panašūs į žmones, o ne į stabus.

Galbūt Donelaičiui griežtą dvasios kario, pavyzdingo pamokslininko ir moralisto drabužį, (nepavadinčiau jo apynasriu) užvilko jo siekis ir pasiryžimas tapti pastoriumi. Iš vidutinio valstiečio šeimos pakilti į dvasininko rangą ir tais laikais buvo nelengva.

Ona Regina

Paklausite, kodėl vedė našlę? Trisdešimt vienerių metų vyras su padėtimi, garantuotu darbu paėmė našlę, nors gal galėjo susirasti jaunesnę, dar niekad netekėjusią. Kas žino, gal Donelaitis turėjo ir kitų svajonių. Bet tuomet apie meilę, abipusį jausmų ryšį jaunam pastoriui leido svajoti, bet neleido rinktis. Pagal paprotį jis turėjo vesti mirusio dvasininko žmoną. Laimė, kad Reginos ir Kristijono charakteriai sutapo, ir šeima, nors bevaikė, gražiai sugyveno. Donelaitis sakosi buvęs visiškai patenkintas. Jam atrodę, kad mažas atlyginimas būtų sužlugdęs didesnę šeimą, be to, bijojęs, ar būtų sugebėjęs savo vaikus gerai išauklėti. Vedęs ėmė rūpintis, kaip žmona gyvens po jo mirties, todėl pastatė našlių prieglaudą. Likimas taip ir lėmė, kad anksčiau mirė pats poetas, o žmona našlavo dar penkiolika metų .

Pasirūpinti dvasininko našle. Regis šis seniai pamirštas paprotys pareina iš prūsų genčių, kai, žuvus kariui, jo žmona atitekdavo broliui ir taip buvo stiprinama giminė, karių klanas.

Ragainės (dab. Krasnoznamensko) pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas taip pat pakliuvo į panašią padėtį. Po studijų jaunas Albertinos absolventas, atvykęs į Ragainę, turėjo vesti mirusio klebono našlę, kuri buvo likusi su devyniais vaikais. Tačiau netrukus našlė ir trys jos vaikai mirė maru, ir Mažvydas vedė vyresniąją jos dukrą, gavo jauną žmoną.

Jordanas

…Tiek įžangos apie Donelaičio gyvenamąją aplinką, papročius. Apie Donelaitį kaip apie poetą Tolminkiemio aplylinkėse niekas nekalbėjo, tai rodo šį asmenį buvus gana uždaro būdo. Tik artimiausi bičiuliai kunigai žinojo Kristijono polinkį į poeziją.

Galime tik nubrėžti eskizą, numanyti tikėtiną vaizdelį, kai pas Kristijoną apsilankė jaunesnysis kolega iš Įsručio (dab. Černiachovsko) Jonas Gotfridas Jordanas (Johann Gotfride Jordan).

Taigi apsilankė Jordanas Tolminkiemyje. Donelaitis, aprodęs ūkį, bažnyčią, statomą našlių prieglaudą ir pasivedėjęs ant kalnelio, kur per slėnius iš tolo boluoja Vištyčio ežero mėlynė, staiga paklausė:

– Jordanai, nori, aš ir tau pagaminsiu lęšį, padidinamąjį stiklą.. O gal tu nori barometro?

– O kam man lęšis, aš ir taip matau, be akinių ir be lęšių?–nustebo jaunasis pastorius.

– Kaip, nereikia, juk aš tuos stiklus darau. Vadinasi, ir tau duosiu. Daug ponų, dvarininkų, raštininkų pas mane užsako. Nemanyk, kad visuomet būsi jaunas. Prabėgs metai, vyresnybė perkels į kitą parapiją, sunkiai beišskaitysi ankstesnio pastoriaus raštus, štai tuomet didinamasis stiklas ir pravers. Imk, imk. Aš tau dovanosiu stiklus, mokėti nereikės. Dvarų ūkvedžiai, kaimų šaltyšiai (seniūnai) ir visi kiti, kurie turi reikalo su raštais, pas mane užsako didinamuosius stiklus. Nespėju gaminti. Žinai, kaip aš nemėgstu girtavimo. Iš dvaro gaunu krištolines taures, jas daužau ir perlydau į lęšius. Kartais Pričkus (Fridrichas), mano brolis juvelyras, iš Karaliaučiaus man persiunčia čekiško. Čekiškas stiklas – pats geriausias. Bet neniekinu ir zalcburgietiško…

Žiūrėk, šitoje krosnelėje lydau stiklą, po to pilu į formas, vėliau šlifuoju, šlifuoju, šlifuoju. Darau įvairių rūšių. Labiau išgaubti stiklo paviršiai daugiau didina, bet sunkiau išgauti gerą ryškumą. Šviesos spinduliui svarbu parinkti optimalų lūžimo kampą ir labai gerai nušlifuoti. Mano tolminkieminis stiklas geriausiai didina x3.

Donelaitis nusivedė jaunuolį į savo laboratoriją, aprodė lydymo krosnelę, papasakojo, kaip šlifuojamas stiklo paviršius.

– O gal nori barometro?

– Kam man barometras?

-Kaip kam? Žinosi oro slėgį. O tai jau daug. Jei slėgis žemas, daug bėdų atsiranda, net bobutėms, bet ir ponams sąnarius skauda. Prasti orai, lietūs tuoj tuoj užklups. Ką atsakysi būrams, kai tave po pamaldų paklaus: per šienapjūtę vežti šieną, ar dar džiovinti. Pažiūrėjęs į barometrą, rasi atsakymą, – dėstė Donelaitis.

Paskui nusivedė į džiovyklą, medinį vėjo gairinamą pastatą, dengtą raudonomis čerpėmis.

– Atspėk, koks čia medis. Ir parodė sudžiūvusią, šiek tiek galuose suskeldėjusią pliauską. Aha, vinkšna, iš guobinių šeimos. Labai kietas medis, senovės lietuviai, prūsai XII a. iš tokio medžio gamino lankus. Aš naudoju kai kurioms fortepijono detalėms… Vinkšnas užtikau tolokai, už keliolikos kilometrų Pisos pakrantėje. Prašiau būro Poševaičio, kad pripjautų ir parvežtų. Kur tau. Teko pačiam… Užtat jį iškoneveikiau ,,Metuose“ kaip nevalyvą, apsileidėlį.

O čia, žiūrėk, džiūsta klevas, bukas, beržas. Mediena turi daug metų iš lėto, natūraliai džiūti. Viskas atvežta iš Romintos girios. Visa mediena, tinkamai apdorota, eina laikrodžių, barometrų rėmams, fortepijonų, pianinų korpusams, detalėms. Mudu su broliu Mykolu pasirūpinome. Jis man padeda meistrauti fortepijonus.

…Toks gal buvo, gal galėjo būti pokalbis. Kai abu pastoriai susipažino, Donelaičiui buvo šešiasdešimt treji, o Jordanui tik dvidešimt aštuoneri. Užsimezgė draugystė, kuri galėjo peraugti į dėdės ir sūnėno, tėvo ir sūnaus simpatijas. Įdomu tai, kad Donelaičiui mirus našlė Ona Regina poeto rankraščius perdavė ne kam kitam, o Jordanui. Jonas Gotfridas Jordanas – Įsručio, vėliau Valtarkiemio kunigas, superintendantas tapo artimu šeimos draugu. Su juo poetas susirašinėjo vokiškai ir lietuviškai.

Eilutės iš dokumentų:

Kunigas J. Jordanas apie apsilankymus Tolminkiemyje Liudvikui Rėzai rašė: Tuo laiku, būtent 1776 m., susipažinau su juo asmeniškai, nes tiek daug apie jį buvau girdėjęs – apie jo mechaninius ir optinius darbus, apie stiklų šlifavimą, barometrų dirbimą, kurių vieną dar prieš ketverius metus turėjau ir kuris buvo visiškai puikus, apie gražų fortepijoną ir du pianinus.

Donelaičiai

Donelaičiai: Adomas, Fridrichas, Kristijonas, Mykolas ir trys seserys, kurių vardai nežinomi

Iš kur Donelaičių šeimoje atsirado polinkis į techniką, mechaniką? Juk poeto senelis Ansas Donelaitis buvo valstietis, Lazdynėlių įkūrėjas Drauge su dviem kitais būrais – Pričkumi Valašaičiu ir Kristijonu Poševaičiu jis buvo atvykęs iš Baičių kaimo ir nieko kito, kaip dirbti žemę, nemokėjo. Gal tas polinkis į meistrystę, techniką atėjo iš studijų Karaliaučiuje, kur amatai buvo paplitę. Gal pačiame Tolminkiemyje, Gumbinės apylinkėse, žinios perimtos iš kraštą užplūdusių kolonistų zalcburgiečių, tarp kurių buvo nemaža amatininkų.

Donelaičio gimtinėje, Lazdynėliuose, iki 1709 – 1710 m. maro gyveno vien lietuviai. Po maro Lazdynėliai buvo kolonizuoti, ir ten atsirado apie pusę gyventojų vokiečių. Daugiausia iš Zalcburgo. Taigi su kolonizacija poetas susidūrė dar vaikystėje, ir tai buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių jo visuomeninę poziciją. Donelaitis darėsi nepalankus germanizacijai, ėmė gailėtis praėjusių laikų. Nors jo tėvas gyveno nuosavoje žemėje, bet jos turėjo labai nedaug, ir vaikams teko savo jėgomis kilti į žmones. Jie, suprantama, susidūrė su dideliu vargu.

1743 m. rudenį, išlaikęs Karaliaučiuje atitinkamus egzaminus, Donelaitis buvo įvesdintas į Tolminkiemio parapiją ir ten išgyveno 37 metus, iki pat savo mirties. Donelaitis buvo labai sėslus. Tolminkiemyje Donelaitis pergyveno ir Septynerių metų karą. 1757 m. įsiveržus Rusijos kariuomenei, jis tris savaites evakuavosi į Romintos girią.

Zalcburgiečiai

Tolminkiemyje tuo metu koks ketvirtadalis buvo lietuviai. Kitą dalį gyventojų sudarė vokiečiai, prancūzai ir kitų tautybių žmonės. Donelaitis, nors buvo labai griežtas religiniuose dalykuose, su visais sugyveno gerai ir po mirties buvo ilgai minimas.

Lietuvybės ženklai pradėjo nykti per kraštą nusiaubusį marą 1709-1711 m. Pavyzdžiui, Karaliaučius per aštuonis mėnesius neteko 10 000 gyventojų, Įsručio apygarda 66 000. Bendras mirusiųjų skaičius viršijo 200 000, teigia praėjusio amžiaus prancūzų istorikas Ernestas Lavisas. Stalupėnų apylinkėse išmirė beveik visi gyventojai, kurių daugumą sudarė lietuviai. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I potvarkiu Stalupėnuose, kaip kitose krašto vietovėse, apsigyveno kolonistai, užverbuoti iš Vokietijos, Pranzūzijos, Šveicarijos. Gyventojai iš vidurio Europos buvo verbuojami, viliojami visokiais būdais, kad čia užimtų ištuštėjusią erdvę, kolonizuotų, germanizuotų. Čia atvykę iš Vakarų Europos gaudavo palankesnes sąlygas ir teises, negu vietiniai lietuviai, prūsai. Pavyzdžiui, Fridricho II laikais verbuotojai persikelti į Prūsiją gaudavo už kiekvieną galvą: už viengungį tris talerius, už vedusį – penkis. Stalupėnai, kaip ir kiti miesteliai, pasikeitė atvykus zalcburgiečiams, amatininkams, žemdirbiams, kurie įnešė naujų vėjų, sukėlė konkurenciją vietinams gyventojams. Ilgainiui zalcburgiečiai, gaudami privilegijas ir finasinę paramą, sudarė kaizerinės Prūsijos dvarininkijos klaną. 1722 m. Stalupėnams suteiktos miesto teisės, patvirtintas herbas.

Žinias apie Donelaitį plačiau pradėjo rinkti L. Rėza XIX a. pradžioje, bet jis daugiausia domėjosi medžiaga „Metų“ leidimui. Apie kitus poeto sugebėjimus, meistrystę, sodininkystę Karaliaučiaus Albertinos universiteto rektorius L. Rėza paklausimų į Tolminkiemį nesiuntinėjo. Todėl apie poeto kasdieninį gyvenimą, buitį, asmenines savybes, ypač jo jaunystės laikus, mažai težinome.

Kaip pažymi prof. J.Lebedys, šiuo įrašu Donelaitis savo garą išleido, pyktį išdėjo ant popieriaus. Tačiau oficialiame atsakyme į T.Ruigio raštą Donelaitis sako, kad amtmonas klastingai sugalvojęs jo charakterį piešia kaip nepakenčiamą. Jis norįs jo garbingą vardą išniekinti ir senyvą amžių išjuokti. T.Ruigio kaltinimus jis vadina begėdiškais, baisiais šmeižtais. Tik į vieną T. Ruigio nurodymą Donelaitis reagavo teigiamai, be pykčio ir ironijos, suprato jį kaip pagyrimą. Kovodamas su amtmonais dėl žemės, jis grūmėsi su jais kaip su pikčiausiomis jėgomis. Žemės reparacijos klausimas lietė ne jį vieną, bet labai daug Prūsijos pastorių ir jų valdomų žemių. O kiekvienas tuo reikalu tartas žodis Donelaitį, atrodo, gelte gėlė. Visa tai rodo nepaprastą Donelaičio jautrumą, jo karštą temperamentą – kaip lengva jį būdavo įžeisti. Donelaitis, matyt, buvo labai komplikuotos psichikos žmogus.

Eilutės iš dokumentų

Neutralus žmogus, Donelaičio įpėdinis Tolminkiemyje, buvo pastorius F. D. Vermkė (Wermcke). Praėjus metams po poeto mirties, krikšto metrikų knygoje, kurioje Donelaitis buvo įrašęs nemaža pastabų savo įpėdiniui, jis pažymėjo:

Donalicijus (…) čia 36 metus išbuvo ir savo įpėdiniui visose krikšto knygose labai daug gerų pamokymų paliko. Tikriausiai, bus jų ir pats laikęsis? Aš, jo įpėdinis, jo nepažinau, nors jis buvo žinomas kaip labai didelis mechanikas, kuo po jo mirties iš jo darbų įsitikinau, Nieko daugiau nežinau jo garbei pasakyti.

Eilutės iš dokumentų

Tolminkiemio pastorius K.V. Šulcas:

per pirmąsias poeto mirties metines įrašė mirusiųjų knygoje: Kristijonas Donalicijus, 37 metus buvęs šios bendruomenės kunigu, mirė 67 savo amžiaus metais dėl visiško išsekimo. Jis buvo puikus mechanikas: 3 puikius pianinus ir 1 fortepijoną, mikroskopą ir visokių kitokių nepaprastų dalykų pridirbo. Kartus doras žmogus, ne pagal pasaulio madą, bet ištikimas draugas, nes aš, 9 metus čia drauge su juo praleidęs, nė karto nebuvau susipykęs.

Taip apibūdino Donelaitį žmogus be charakterio, temperamento. Jis taip pat pažymėjo, kad Donelaitis buvo gabus mechanikas, bet patvirtino ir tai, dėl ko abejojo Vermkė: kad poetas laikėsi tų moralinių principų, kuriuos kitiems skelbė. Keista, po devynerių bendravimo metų precentorius apie savo draugą poetą nedaug tegalėjo pasakyti.

Eilutės iš dokumentų

Karaliaučiaus universiteto prof. F. S. Bokas 1782 m. rašė:

Abu broliai Donelaičiai, vienas jų, kunigas, miręs Tolminkiemyje (…), čia, šalyje, yra kiekvienam žinomi pagamintais muzikos, aerometrijos, hidraulikos ir kitais fizikos prietaisais, laikrodžiais ir pan.

Ruigys

Daug daugiau ir įdomiau, nors visai iš kitos pusės, pasakė apie Donelaitį jo priešininkas amtmonas T . Ruigys. 1775m. oficialiame rašte jis rašė, kad Donelaitis visai nepažįstąs savo valdomos žemės, nežinąs, nei ko ji verta, nei kiek jos turi. Per 32 tarnybos metus jis savo lauką gal tik iš tolo tematęs. Jo nuomonės ir sprendimai esą ne jo paties, o paimti iš varpininko Zeligmono ir tarnų, kuriuos jis taip pat ne visuomet pažįstąs. Tarnai jam savanaudiškai dumią akis. Tačiau negalima esą ir reikalauti, kad pastorius tiksliai žinotų viską, kas susiję su reparacijos byla, nes jam rūpi visai kas kita. Didžiausių jo pastangų objektai esą aukštieji mokslai, moksliniai dalykai, taip pat ganytojiški reikalai. Kam kitam nebelieką laiko. Be to, jo silpnos akys netoli tematančios. Taip apibūdino Donelaitį žmogus, pažįstantis gyvenimą, sąmojingas, mokantis šaltai, ramiai svarstyti, kovoti. Nors tas apibūdinimas gali būti perdėtas (jame jaučiama ironija), bet negalima į neatsižvelgti. Jis parodo Donelaitį iš kitos pusės – kuo jis iš tikrųjų gyvena: Donelaičiui rūpi moksliniai ar gal daug mokslinių žinių, pasiruošimo ir įgudimo reikalaują dalykai, gal būt, mechanika, optika. Pabrėžiamas jo atsiskyrimas, užsidarymas nuo pasaulio. Atrodo, kad čia paliestas vienas esminių Donelaičio asmenybės bruožų.

Eilutės iš dokumentų

Donelaičio replika į Ruigio raštą:

Viešpatie! Teisingasis Dieve! Ar išlieti čia visą tavo pyktį? Ne! Mano Dieve, aš noriu už šį nelaimingą žmogų – jo namus melstis. Aš nenusipelniau iš jo tokio garbę įžeidžiančio šmeižimo. – Prakeiktas šmeižimas! Kuo aš naudingas Tolminkiemio bendruomenei, jei net savo žmonių namuos nepažįstu? – Eikš, mano braižiny, kurį savo 64-aisiais gyvenimo metais nubraižiau, ir kalbėk, kad mano garbę išgelbėtum! Pasakyk, ar aš savo žemę pažįstu! – Mano akys visuomet buvo tokios geros, kad aš net savo 65 metais smulkius raštus be akinių galėjau skaityti. Tai žino kiekvienas, kuris mane pažįsta. Ir šį smulkų raštą aš 1778 m. be akinių parašiau. – Teisingasis Dieve, išgąsdink šio bedievio žmogaus sąžinę arba tebegyvenant arba mirštant, kad tokią baimę ir kiti piktadariai jaustų. Visas pragaras ir šis niekšelis daro sąmokslą prieš mane, vargšą žmogų, ir prieš šią bažnyčią. O palikuonys, skaitykite tai su nusistebėjimu! – Prakeiktas melagi! Kur buvo tavoji sąžinė, kai tu apie tai mąstei ir rašei? – Prakeikti žodžiai! Viešpatie, išgelbėk čia savo garbę ir kenčiančiųjų bei spaudžiamųjų teisingą reikalą!

Kai perskaitai šiuos karčius žodžius skirtus Ruigiui, prieš akis iškyla jautrus, nesivaldantis, lengvai iš pusiausvyros išmušamas žmogus. Impulsyvus Šaulys, užsispyręs Ožiaragis, sausio mėnesį gimęs. Kaip tik iš šio rašto Donelaitis ir atsiskleidžia kaip gyvas jautrios sielos menininkas.

Kritika Donelaičio adresu

Pradėjęs eiti ganytojo pareigas (29 metų amžiaus), buvo kai kuriais atvejais griežtas ir kategoriškas, netgi fanatiškas. Nevengė vartoti viešų pasmerkimo ir pažeminimo priemonių. Metrikų knygose įrašydavo: ,,motina triguba paleistuvė“, ,,duktė, paleistuvės vaikas“, ,,visa šeima iš kiaulių tvarto…“. Tik jau į senatvę K. Donelaičio tonas tapo minkštesnis, matyt, ėmė išsivaduoti iš griežtų, Karaliaučiuje išmoktų, pietizmo dogmų, kurios dar ilgokai laikėsi provincijoje. Giliau suvokė, kad jis pats negali būti teisėju kitiems ir teisti, nes teisėjas yra Viešpats.

Tačiau asmeniniame gyvenime, jau būdamas pasiturinčios Tolminkiemio parapijos klebonas, nepuolė į prabangų gyvenimą, kaip pietistui jam nerūpėjo gyvenimo prabanga, nemėgo pramogų, triukšmo, negalėjo pakęsti rūkymo ir girtavimo. Savo kūną nuolat apkraudavo ir fiziniu dabu: pavyzdingai tvarkė sodą, kūrė, konstravo mechaninius, optinius prietaisus.

Dėl tų prietaisų – barometrų ir ligą pasigavo, nes jų gamybao reikalinga  gyvsidabris. Apie  gyvsidabrio pavojingumą sveikatai tuomet nebuvo žinoma.

Išvardijus visus K. Donelaičio interesus ir užimtumą, kyla klausimas, kaip jis galėjo viską suspėti gerai atlikti?

Užsitęsus teisiniams ginčams dėl bažnyčios žemės tarp Tolminkiemio klebono ir karališkojo dvaro  valdytojo amtmono K. Baeringo, T. Ruigio raštuose išliko ir kritika apie K. Donelaitį.

Štai jo oponentas amtmonas T. Ruigys teisme pateikia tokį vertinimą: ,,Jis visai nežino savo laukų kokybės ir dar mažiau – kiekybės, nes 32 metų savo kunigavimo ir klebonavimo laikotarpiu yra savo laukus vos iš tolo apžiūrėjęs… remiasi tik jo varpininko Friedricho Seligmano ir tarnų, kurių visų net kaip reikiant nepažįsta, nuomone. O jie visai nesigėdi jam už gerą žodį ir kitokias intensijas jo sąskaiton prifantazuoti…“

Šiandien, prabėgus trims šimtams metų nuo to laikmečio, reikėtų ir kiek kitaip įvertinti dvaro valdytojo T. Ruigio, kuris vienpusiškai vertinamas, nupiešiamas kaip ,,blogietis“, ir klebono K. Donelaičio santykius.

Remiantis laiškais, galima teigti, kad tai buvo daugiau asmeninio priešiškumo nesutarimai negu objektyvios skriaudos poetui. ,,Senelis“ K. Donelaitis ginčą vedė jau būdamas per 60 metų, pusę amžiaus savo parapijoje ištarnavęs klebonu, savo parapijiečių buvo beatodairiškai gerbiamas ir prie tos pagarbos bei visokeriopo jo nuomonei pritarimo, pataikavimo pripratęs.

O štai ateina kitas pareigūnas amtmonas T. Ruigys, eilinis tikintysis, ne koks nors bažnyčios hierarchas, o tik valdiško dvaro valdytojas, ir sako: klebone, Jūs neteisus, ne taip darote. Visame regione dvarų ir bažnyčių žemėse bendros ganyklos jau seniai atskirtos. Tik Tolminkiemyje to dar nepadaryta. Imkime ir atskirkime ganyklas… Ir bus aišku, kas kam priklauso.

Matyt, K. Donelaitis tokio prieštaravimo jo nuomonei ir to, kad bažnyčios žemės apkarpomos, nes buvo netinkamai prižiūrimos, negalėjo pakęsti.

Ir užvirė ginčas.

Nesantaika tarp kunigų ir amtmonų dėl žemių dalybų buvo paplitęs reiškinys, atskleidė senas socialines problemas.

Tolminkiemyje gyveno du ginčininkai, du autoritetai. Ir, žiūrint iš skirtingų varpinių, iš esmės jie abu buvo teisūs. Tačiau likimas lėmė taip, kad, mirus Kristijonui Donelaičiui, jis buvo palaidotas Tolminkiemio bažnyčios rūsyje. O po metų mirė Teodoras Ruigys. Jis buvo palaidotas šalia K. Donelaičio. Du priešininkus sulygino kapas rūsyje. Todėl tenka daryti išvadą, kad abu  parapijoje buvo vienodai dideliai gerbiami todėl buvo palaidoti bažnyčioje.

Požiūriai

Kyla klausimas: kodėl sovietiniais metais, atstatant bažnyčią ir pertvarkant kapavietes, reikėjo iškeldinti T. Ruigio palaikus, vėl palaidoti šalia poeto kriptoje ir neparašyti, kad jis guli šalia K. Donelaičio. Sudrumsta amžinojo poilsio ramybė.  Buvo revizuojama istorija. Šių dviejų asmenybių poilsio vieta tik dar labiau atskleistų poeto aplinką, to laikotarpio dvasią ir tikrumą, išblaškytų kai kuriuos mitus.

Atminimo žingsniai ėjo po žingsnio. 1964 m. vasarą Tolminkiemyje buvo pastatytas atminimo akmuo K. Donelaičiui, kurio autorius architektas S. Lasavickas. Jis yra ir pirmojo bažnyčios Tolminkiemyje atstatymo projekto autorius.

Buvo 1977 metai. Kiek galima, būtų tai ,,nurašyti sovietmečiui“? Ano, 250-ųjų metų, K. Donelaičio jubiliejaus projektuotojai ir strategai K. Korsakas, K. Doveika, L. Gineitis, J. Kabelka, K. Ulvydas suko galvas, pasitelkę pilių architektūros istoriką  architektą N. Kitkauską, antropologą V. Urba ir kitus, ieškojo logikos, priėmė sprendimą – išskirti poeto palaikus, sukurti jam savotišką mauzoliejų.

  Sovietmečiu ryškėjo ir skirtingi požiūriai į poetą. Užsimegzdavo lyg ir diskusijos pvz. dėl kaikurių žodžių kirčiavimo poemoje. Akademikas K.Korsakas daug dėjęs pastangų muziejaus įkūrimui ir K. Donelaičio atminimo įamžinimui Tolminkiemyje naudojo ir brežneviniam laikotarpiui būdingą retoriką, kuri palengvino lietuvybės atgaivinimo žingsnius krašte. Vilniaus universiteto prof. J. Lebedžio požiūris į K. Donelaitį buvo nepolitizuotas.

Tačiau kilnoti palaikus ir perrašinėti istoriją – nedėkingas užsiėmimas, nors tai vyksta kasdien ir visais laikais. Karaliaučiaus krašte tai ne pirmas atvejis, kai savavališkai manipuliuojama mirusiųjų atminimu ir nėra pagarbos. Štai vienas Kaliningrado humanistinis, laisvas žurnalistas Vlad Rževskij aprašė tokį atvejį: per karą žuvo du eiliniai rusų kariai, vienas – paprastas jaunuolis, kitas – generolo sūnus. Mūšių metu buvo palaidoti drauge bendrame kape. Generolo šeima pasiėmė sūnaus palaikus, o kitą karį paliko laukuose… Drastiškai ir nepagarbiai buvo elgiamasi ir su karo metu žuvusių civilių, kurių dauguma buvo lietuvininkai, palaikais (žuvo per 300 tūkst.). Vietos, kur jie palaidoti, net nepažymėtos.

Išliko kritiška ir kolegos dvasininko nuomonė. Po K. Donelaičio mirties Tolminkiemin kunigauti atėjęs precentorius Benediktas Kristijonas Lovynas (1756–1818) teigia: ,,Jis (Donelaitis) nesistengė ūkį ir žemę tvarkyti su reikiamu atidumu ir atsidėjimu. Dėl to sumažėjo Tolminkiemio parapijos žemės“. Ir neatrodo, kad K. Donelaitis per daug dėl to būtų sielojęsis. Ūkininkavimas jam buvo svetimas dalykas, primestas, ir jis net piktinosi kitais kunigais, kurie per daug stropiai atsidėdavo ūkiui, rūpinosi vilna, o ne avimis, apleisdami kitas dvasines ganytojo pareigas. Jis net priekaištavo ir skundėsi savo įpėdiniui: ,,Ak, jūs kunigai miestuose, kurie neturit rūpintis ūkio reikalais, kaip laimingi jūs esat“.

Paminėjau šiuos bruožus ir pateikiau kai kurių žmonių nuomonę, nes be jų neturėtume  aiškesnio poeto portreto.

Donelaičio kūryba, tapusi chrestomatine, šiandien mums svarbesnė kaip istorijos paminklas, kaip faktas, kad toks buvo. Jo pamokymai buvo skirti būrams. Galbūt mums ne taip aktualu, ką jis rašė, bet svarbu, kaip savitai ir meistriškai tai darė. Donelaičio kaip mechaniko, optiko, konstruktoriaus veikla įrodo, kad tai būta asmenybės, turėjusios Leonardo da Vinčio sugebėjimų.

Tolminkiemis-Vilnius

Autoriaus  nuotr.