Stanislovas Rapolionis. Vytauto Dailidkos pieš.
Jau XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo susiformavęs inteligentų būrys, kuris dėl savo priešiškumo katalikų bažnyčiai, už jos vienašališkumą [lietuvių nutautinimą, gobšumą ir
dogmatiškumą] bei gresiančių už tai persekiojimų, buvo priverstas apleisti savo kraštą ir ieškoti prieglobsčio Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio, LDK Kazimiero dukters sūnaus, valdose. 1543 m. Abraomas Kulvietis skundėsi: „Yra daug […] lietuvių labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. […] Skaudu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems“ [ Bruckner A. Z polsko litewskich dziejow wyznaniowych: kartka z dawno minionych dni. Reformacja w Polsce [Warszawa], 1922 r.]. Išeiviai iš Lietuvos Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis, Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Tomas Gedkantas, Aleksandras Rodunionis, Jurgis Eišiškietis, du Stanislovai Narkuškiečiai ir kt. priklausė tam būriui šviesuolių, kurie pradėjo rengti lietuviškas knygas, kunigavo lietuviškose parapijose, mokė lietuviškai vaikus parapinėse mokyklose.
Lietuvoje ir Lenkijoje XVI a. pradžioje sparčiai plito protestantiškos nuotaikos, o liuteronizmas Lietuvoje buvo jau gana išplitęs, tai kėlė sumaištį tarp išsilavinusių ir tarp bemokslių, o ypač tarp dvasininkijos, prastiems kaimo žmonėms buvo nesuprantama šį sumaištis, ir, nors jau antrą šimtmetį Lietuvą buvo priėmusi krikščionybę, jie dar sugrįždavo prie sakralinio protėvių tikėjimo vardan šventos dvasinės ramybės.
Reformacinis protestantų sąjūdis Lietuvoje buvo remiamas daugelio DLK didikų, kurie palaikė protestantų idėjas, o iš kunigaikščio Albrechto gaudavo protestantiškų knygų, kurios buvo spausdinamos Karaliaučiuje. 1524 m. veikusi Hanso Vanreicho spaustuvė tuomet jau leido beveik vien liuteroniškas knygas.
Kunigaikštis Albrechtas ir aukštieji Prūsijos liuteronų dvasininkai [ypač vyskupai J. Polencas ir P. Speratas] rūpinosi rengimu tokių lietuvių kunigų, kurie galėtų dirbti ne tik Prūsuose, bet ir Lietuvoje.
Netrukus į Vitenbergo universitetą buvo rekomenduoti Jurgis Eišiškietis, Stanislovas Rapolionis ir keletas kitų asmenų.
XVI a. liuteroniška Lietuvos reformacija buvo lietuviškesnė, negu kalvinizmo, Karaliaučiuje buvo rengiamos knygos lietuvių kalba, o nuo 1547 m. iki 1570 m. Karaliaučiuje jų buvo jau išleista apie 6.
Apskritai per puse amžiaus reformacijos kovų Lietuva žengė žingsnį kuris kultūriniu atžvilgiu ją priartino, o kai kur ir sulygino su kitomis Europos tautomis.
Tokiomis kultūrinio gyvenimo sąlygomis Lietuvoje brendo mūsų krašto šviesuolių rengiama pirmoji lietuviška knyga, kuriuos iniciatoriumi ir rengėju buvo Stanislovas Rapolionis.
Apie šį vieną žymiausių XVI a. pirmosios pusės lietuvių kultūros paveldo kūrėjų – Stanislovą Svetkų Rapolionį Lietuvį, Karaliaučiaus universiteto profesorių, tiesioginių žinių išliko nedaug. Ilgą laiką nežinoma buvo netgi jo kilmės vieta. K. Jablonskis tyrinėdamas Lietuvos metrika, atkreipė dėmesį i metrikos dokumentuose minimus Svetkus Rapolionius 1528-1567 metais gyvenusius Eišiškių paviete ir nustatė, kad Stanislovas Rapolionis yra jų giminaitis, kilęs iš „smulkių Eišiškių bajorų“.
Tolydžio šiam teiginiui surandama vis naujų patvirtinimų. Eišiškių Kristaus į dangų žengimo bažnyčios šventoriuje palaidotos kelios kartos Sveckų, Sveckų –Sveckevičių, Sveckevičių. Už Gilviniškių kaimo prie buvusios Sveckūnų gyvenvietės [Rafalovičių], apgintose nuo melioratorių kapinaitėse]* kelios kartos Sveckevičių palikuonių ilsisi ramybėje. Pasak h.i.m.dr. Juozo Lebionkos „Vilniaus gatvėmis vaikšto Stanislovo Rapolionio giminės palikuoniai: Muzikos Akademijos doc. Ričardas Sveckevičius ir jo sūnūs“.
Eišiškių istorijos žinios gana kuklios, ir nenuostabu, kad jų šiandien pasigendama. Per pastaruosius šimtmečius, ypač XVIII –XIX a., miestą nusiaubė aštuoni gaisrai, keturios bažnyčios žuvo karų liepsnose nuo užpuolikų: žuvėdų [švedų], prancūzų, rusų, o miestelėnai dalyvavę sukilimuose arba žūdavo nelygiose kovose arba keliaudavo į Sibiro platumas, tad ir atmintį apie mūsų krašto šviesuolius neliko kam išsaugoti, ją padengė storas amžių užmaršties ir pelenų sluoksnis.
Šiandien, Lietuvai atkūrus savo valstybingumą ir nepriklausomybę, daugiau domimasi tautos kultūros ištakomis ir jos kūrėjais. Tad ir apie mūsų žemietį Stanislovą Rapolionį kaupiasi po trupinėlį žinios iš kaimyninių tautų kultūros istorinių šaltinių, kuriose minimi geri darbai ir jo, ir to laikmečio Lietuvos šviesuolių .
Pirmąją bažnyčią Eišiškėse statė Vytautas. 1524 m. prie jos jau veikė parapinė mokykla, viena iš seniausių Lietuvos mokyklų. Miesto negandų metu bažnyčią remdavo DL Kunigaikščiai. Aleksandras Jogailaitis [1506], taip pat Žygimantas Senasis [1524] aprūpino bažnyčia turtais, pastarojo aprūpinimo dokumente rašoma, kad joje turi būti du kunigai, kurių vienas įpareigojamas sakyti pamokslus lietuviškai. Galima daryti prielaidą, kad bajoro Svetkaus Rapolionio sūnus Stanislovas Rapolionis pradines mokslo žinias galėjo gauti Eišiškių parapinėje mokykloje, kitaip jis nebūtų galėjęs mokytis aukštesnėje Vilniaus mokykloje.
Apie S.Rapolionio tėvo priklausymą smulkiųjų bajorų luomui, nedidelius jo tėvo ir brolių materialinius išteklius liudija ir 1528 m. Lietuvos kariuomenės sąrašai. Nors Rapolioniai didelių turtų neturėjo, bet buvo sena ir savo herbą turinti bajorų giminė. Jų herbas vienas iš seniausių lenkiškų bajorų herbų DZIALOSZA – į baltą ir juodą laukus statmenai pusiau padalintas skydas, kurio vienoje pusėje pavaizduotas elnio ragas, kitoje juodas grifo sparnas skydo viršuje Angelas sargas.
Be Stanislovo Rapolionio iš Eišiškių ir gretimų vietovės apylinkių yra kilę nemaža ano meto žymių žmonių (apie aštuonetą). Beje, trys iš jų – vieni iš pirmųjų lietuviškų raštų kūrėjų [jų tekstai išspausdinti 1547 – 1570 m. knygose]. Ketvirtas tarp jų – Stanislovas Rapolionis. Tai trečdalis beveik visos kartos žmonių, kilusių palyginti iš kompaktiško arealo – senosios Lietuvos valstybės centro sričių. Analogijų kitose tuometinės Lietuvos srityse nebuvo. Iš to galima spręsti, kad lietuvių raštija pradėjo formuotis valstybės centro srityje ir iš ten pradėjo plisti. Čia dar iki atplūstant pirmajai didelei rutinizacijos ir polonizacijos bangai buvo susidaręs ir gana platus lietuvių kalbos interdialektas.
Taigi Pietryčių Lietuva buvo turtinga kultūros paveldo kūrėjų, puoselėtojų. Čia, jau XVI a. buvo nemažas būrys inteligentų siekiančių lietuvių kalbos klestėjimo ir išsaugojimo. Beveik visi paminėti to laiko šviesuoliai buvo išeiviai iš Eišiškių pavieto, kurio teritorija tuo metu ribojosi šiuometiniame Šalčininkų, Varėnos rajone ir siekė Lydos, Gardino žemes, dabartinėje Gudijoje.
Ligi 1561 m. teismų reformos Eišiškės buvo pavieto centras, kur gyveno DLK vietininkai, taigi ir jų 20 vaikų mokėsi parapinėje mokykloje, o tarp tų dvidešimties aukšto luomo vaikų, be abejonės atsirado vietos ir Stanislovui Rapolioniui, kaip ir kitiems bajorų ir bajorėlių vaikams. Čia jiems tikriausiai ir gimė mintys padėti tautiečiams pažinti Dievo žodį gimta kalba, nes kitos kalbos vietiniai gyventojai anuomet nesuprato.
Vienas ryškiausių tuo meto šviesuolių buvo Stanislovas Rapolionis. Jis mokėjo nemažai kalbų: hebrajų, graikų, vokiečių, lotynų, lenkų ir savaime aišku – lietuvių kalbą. Karaliaučiaus universitete S. Rapolionis aiškino Bibliją, vedė disputus, dėstė hebrajų kalbą. Savo paskaitomis įgijo populiarumą ne vien universitete, bet ir visame mieste. Klausytojus patraukdavęs savo iškalbingumu. Jo paskaitose dažnai lankydavosi ir pats kunigaikštis.
Stanislovas Rapolionis, be abejonės, buvo vienas veikliausių ir labiausiai apsišvietusių Karaliaučiaus universiteto profesorių. Buvo sumanyta paruošti pirmąjį lietuvišką katekizmą dar 1544 m.
Todėl Stanislovas Rapolionis ėmėsi versti iš vokiečių kalbos maldas, šventas giesmes ir rengti spaudai pirmą lietuvišką knygą lotyniškais rašmenimis.
KRISTAU, DIENA ESI ŠVIESYBĖ, TAMSYBĘ, APGINTAJAU, ANT MŪSŲ
NEPRIETELIŲ MŪSŲ ATTREMK, PAVYZDĖK NAKTIES NUODENGI
ŠVIESYBĖS ŠVIESUMS TU ESI, RĖDYK JAU MUS, TAVA TARNUS,
ŠVIESYBĘ ŠVENTĄ APREIŠKI. KURIUOS ATPIRKAI PER KRAUJUS.
PAŠAU, ŠVENTASIS MŪSŲ VIEŠPATIS, ATMINK JAU ANT MŪSŲ PANE,
SAUGAK MUS ŠITA NAKTIE, SILPNAME MŪSŲ KŪNE;
TESTA MUMS TAVIP ATILSIS, TU DŪŠIAS MŪSŲ APSAUGAK,
PRIDUOK PAKAJŲ ŠIAS NAKTIES, JĖZAU, NUO MŪSŲ NEATSTOK!
IDANT SUNKUS SAPNAS NEUŽGRŪTŲ TAVESP ŠAUKIAM NASRAIS,TAIP IR ŠIRDIM,
JEIB VELNS MUS NESUGAUTŲ JEIBP MUS TU NEAPLEISTM,
IR KŪNS JEIB NEPRILIEBTŲ, STEIKIES MŪSUMP IR NETRUK,
KALTUS MUS NEDARYTŲ. PAGALBĄ TU PATS PRIEDUOK!
AKIMS MŪSŲ DUOK MIEGĄ PRIIMTI, GARBĖ BŪK AMŽINAM DIEVUI TĖVUI,
ŠIRDYJ DUOK TAVĘSP JAUTĖTI, JA SŪNUI JĖZUI KRISTUI
DEŠINĖ TAVA MUS TEAPGIN – IR SU DVASIA SARGU DŪŠIŲ
TARNUS TUS, KURIE TAVE MYL. ANT AMŽIŲ AMŽINŲJŲ. AMEN.
Viena iš giesmių parengtų pirmajai lietuviškai knygai KATEKIZMUI.
Lietuviško katekizmo „redakcija buvo pavesta Stanislovui Svetkui Rapolioniui ir Abraomui Kulviečiui […].1545 m. gegužės 13 d., po neilgos ligos Stanislovas Rapolionis staiga mirė, pabaigoje mėnesio mirė ir Abraomas Kulvietis. Vieno mėnesio bėgyje mirus abiems numatytiems redaktoriams, darbą teko dar porai metų atidėti“.
Karaliaučiaus kunigaikštis Albrechtas Brandensburgietis liepė Stanislovą Rapolionį palaidoti šalia savo kapo Karaliaučiaus katedroje .
Plokštėje ant S. Rapolionio kapo įrašas: „ Čia guli didis Lietuvos vyras Stanislovas Rapolionis Stanislovas Lietuvis”
Karaliaučius. Katedros vidus. Šalia kunigaikščio Albrechto kapo, Stanislovo Rapolionio kapas
Pirmąją lietuvišką knygą „KATEKIZMUSA prasty Cžodei, Makslas skaitima rašta yr giesmes del krikscžianistes bei del berneliu jaunu naujai sugulditas mažiems ir dideliems“ Karaliaučiuje užbaigė jo bendramintis Martynas Mažvydas ir jo bendražygiai 1547 12 09. Martynas Mažvydas į katekizmą įrašė ir Stanislovo Rapolionio parengtas giesmes.
STANISLOVO RAPOLIONIO NUOPELNAI TAUTOS KULTŪROS PAVELDUI.
Jo indelis į lietuvių kalbos kultūrą ženklus tuo, kad jis buvo vienas iš pirmųjų šio krašto šviesuolių, kuris susirūpino dėl lietuviško žodžio išsaugojimo ir puoselėjimo, nes šio krašto dvarininkai, bažnyčios tarnai buvo pradėję stiprų šio krašto žmonių lenkinimą, o to meto žmonės lenkų ir lotynų kalbos, kuria buvo atliekamos bažnytinės apeigos, nesuprato. Eišiškių parapija buvo šešioliktoji parapija Lietuvoje priėmusi krikščionybę ir jos pagrindų įtvirtinimui buvo siunčiami kunigai iš Lenkijos karalystės, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungininkės, atsisakiusios stabmeldystės ir priėmusios krikščionybę keliais šimtmečiais anksčiau, tad ir turėjusios jau pakankamą kiekį pasiruošusių dvasininkų.
Stanislovas Rapolionis Karaliaučiuje pradėjo ruošti pirmąją lietuvišką knygą – pradžiamokslį lietuviško rašto „mažiems ir dideliems“.
Dėl daugelio istorinių ir politinių momentų Stanislovo Svetkaus Rapolionio Lietuvio palikimas buvo užmarštyje, o gal ir dėl jo įsitikinimų nebuvo minimas.
Tačiau jo neilgos, bet turiningos veiklos ir darbo, rezultatai buvo labai aukštai įvertinti anuo meto šviesuolių, o ir mūsų laikų mokslo vyrų įvairiose Europos šalyse. Ypač paliko ryškius pėdsakus trijų tautų – lietuvių, lenkų ir vokiečių kultūros istorijoje.
Pilypas Melanchtonas kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui rašė:
„[…] Girdėjau jį viešai diskutuojant; jo svarstymai labai patiko ir daktarui Liuteriui ir kitiems. […] Jis teisingai suvokia bažnyčios mokslą, geba puikiai kalbėti ir išdėstyti tai, ką mano. Jis yra garbingas ir doras žmogus.“
Bernardas Wojewudka rašė Kunigaikščiui Albrechtui: […] „ Kai Sekliucianas man pranešė, kad mylimiausias Stanislovas Rapolionis pasidavė lemčiai ir atsiskyrė su šiuo pasauliu, buvau sujaudintas, kad vos galėjau kalbėti, sielojausi dėl to, kad mūsų viltis [dėl pradėto knygos rengimo…] taip greitai pranyko.
Vitenbergo istorikas Gotfridas Svevas, Teodoras Zefneris, Teodoras Hartknochas, labai gerai vertino Stanislovo Rapolionio siekimą parengti pirmąją lietuvišką knygą, jo gebėjimą puikiai bendrauti su klausytojais vedant disputus.
Stanislovo Rapolionio biograma išspausdino 1726 m. Rusijos istorikas Gotfridas Zigfrydas Bajeris.
Stanislovo Rapolionio veiklos reikšmę lietuviškos raštijos atsiradimui aukštai vertino K. Jablonskis, Maironis.
Galima sudaryti ilgiausią sąrašą Europos šviesuolių, kurie buvo neabejingi aukštai vertinant S. Rapolionio indelį į Europos tautų kultūros paveldą.
Jurgio Sabino, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus, pranešimas mirus S. Rapolioniui:
„Mūsų akademijai atsivėrė didelė žaizda (…). Taigi mums nieko negali būti liūdniau ir skaudžiau kaip mirtis tokio vyro, kurio netekimas sumažino mūsų akademijos vertę.“
XIX a. vokiečių profesorius P. Tšakertas:
„ Lietuvių tautos literatūros istorijoje jo vardas turi tiesiog epochinės reikšmės, nes jo parengta giesme prasideda lietuvių literatūra“.
Stanislovo Rapolionio sumanymui parengti lietuvių rašytinės kalbos pradžiamokslį pritarė visi ano meto šviesuoliai.
STANISLOVO RAPOLIONIO ATMINTIES PAGERBIMAS
Siekiant nužerti laiko pelenų ir dulkių sluoksnį, prikelti iš užmaršties jo šviesią atmintį ir jo nuopelną Lietuvos kultūros paveldui, paminėti jo gimimo 500 ir mirties 440 metines. Bronius Skiauterė, buvusio kolūkio pirmininkas, Konstantinas Bogdanas įžymus Lietuvos skulptorius 1985 m. inicijavo pastatyti Stanislovui Rapolioniui paminklą Gonostajiškių dvarvietėje,
Straipsnio autorius Stanislovo Rapolionio palikuonių kapinaitėse
Sveckūnuose, Gilviniškėse. Valentino Juraičio nuotr.
Stanislovo Rapolionio gimtinės – Sveckūnų – Rafalovičių dvarvietės neliko nė pėdsako, išskyrus kapinaites, kurias 1963-1965 metais pasisekė apginti nuo melioratorių [aptverti jų ribą kuo pakliuvo].
Tuo metu Eugenija Ulčinaitė, Juozas Tumelis bei kiti Lietuvos istorikai ir kalbininkai rengė knygą apie Stanislovą Rapolionį, jo gyvenimą ir veiklą saugojant lietuvių kalbą, puoselėjant rašytinės kalbos pagrindus..
1986 metų gruodžio 2 dieną įvyko paminklo Stanislovui Rapolioniui, (skulptorius Konstantinas Bogdanas), iškilmingas atidarymas. Paminklo atidarymo metu už aktyvų dalyvavimą rengiant minėjimą ir šventės rengimą dalyviai buvo apdovanoti atminimo gairelėmis ir minėtų autorių knyga STANISLOVAS RAPOLIONIS.V., „Mokslas”,1986.
Tik iškovojus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 metais buvo atkurta lietuviška mokykla Eišiškėse. Tuo meto mokyklos bendrija išsamiau, plačiau susipažino su lietuviško žodžio puoselėtojo Stanislovo Rapolionio gyvenimu, veikla ir apsisprendė siekti suteikti mokyklai Stanislovo Rapolionio vardą.
Prasidėjus metalo išvežimo į užsienį vajui, XX a. pabaigoje skulptūrinis biustas buvo perduotas mokyklai.
Viena iš pirmųjų verstų į lietuvių kalbą Stanislovo Rapolionio giesmių.
Ją Giesmyne atspausdino M. Mažvydas (1570).
GIESMĖ APIE KENTĖJIMĄ.
[ fragmentas]
Ponas gadyną pirmą Čėsu gadynos šeštos
Nuvests Pilatop buvo. Kryžiausp esti primuštas.
Svietkaj liudij netiesą dėl mūkų trokštąs ponas
Prieš Jezusą Kristusą. Tulžimi est girdytas.
Pilots, radęs nekaltą, Tarp latrų išpeluotas,
Siuntė jį prieg Herodo, Su zbradniais paskaitytas.
Sprandan muštą, surištą, Apjuokts, atmestas nuog latro,
Šventą veidą spiaudytą. Po kairės pakabinto.
Apie gadyną trečią Gadyną devintąją
„Nukryžiavoti” šaukė. Ponas Jėzus numirė.
Botagais jį išplakė, „Heli, heli” jis šaukė,
Apvilkę kamžą, apjuokė, Dušią tėvo rankon davė.
Jėzaus šventąją galvą Šoną jo ragotine
Erškėčiais apvainikavo. Žalnierius gails pradurė,
Nešęs est kryžių sunkų Po tam drebėjo žemė
Ant vietos karčių mukų. Ir užtemo saulė.
Tautinių Mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parėmus mokyklos pažintinės veiklos projektą, bendruomenės atstovai lankėsi Karaliaučiuje, kur gyveno ir dirbo Stanislovas Rapolionis.
Stanislovo Rapolionio mirties metinių paminėjimui gegužės 13 dieną mokykloje buvo rengiamos lietuvių kalbos šventės į kurias atvykdavo rajono mokyklų jaunieji literatai.
1995 m. Rytų Lietuvos kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė,
Juozas Žitkauskas, ir Alfonsas Kairys inicijavo šios tradicijos pratęsimą ir surengė Stanislovo Rapolionio jubiliejinių metinių minėjimą Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinėje mokykloje, sukviesdami Pietryčių Lietuvos mokytojus literatus, rašytojus ir poetus.
Rytų Lietuvos kultūros centras šią gražią tradiciją pratęsė ir poetų gimtinėse, minint jų jubiliejines datas. Tokių susitikimų metu mokytojai literatai pristato savo kūrybą, dalinasi patirtimi, išsamiau susipažįsta su Lietuvos kultūros paveldo kūrėjais ir puoselėtojais įvairiuose krašto kampeliuose. Alfonsas Kairys iniciavo mokytojų literatūrinės kūrybos almanacho rengimą ir su poetu Albertu Skyreliu jį parengė, o 1996 m. almanachas buvo pristatytas dalyviams.
Taip pat 2007 metais TMI Departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [direktorius Antanas Petrauskas] paremta, ruošiama Pietryčių Lietuvos literatų kūrybos almanacho TIES SPALIO TAKU leidyba, kurį rengė Romas Vorevičius, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojas metodininkas, psichologijos mokslų magistras. Sudarė Antanas Andrijonas, Alfonsas Kairys, Romas Vorevičius.
Almanacho puslapiuose savo kūriniams jau rado vietą 40 Lietuvos Pietryčių mokytojų literatų poezija ir proza.
Džiugu, kad ir šiemet gegužės 16 d. Eišiškių Stanislovo Rapoliono gimnazijoje, kaip ir kasmet, dabar jau 21 kartą, įteikta – S. Rapoliono premija.
Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje veikia šiam humanistui lietuvių raštijos puoselėtojui skirtas muziejus
Stanislovo Rapolionio gimtinė Gilviniškėse Dainavos seniūnijoje Šalčininkų r. Valentino Juraičio nuotr.
