Ši gausiai iliustruota knygelė ,,Karaliaučiaus kraštas“ – tai pasivaikščiojimas po kaimyninę Rytų Prūsiją, Mažąją Lietuvą, dabartinę Kaliningrado sritį. Dažniau stabtelėta Nadruvos krašte –  tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai..

  Ši knygelė-gidas pažintinio turistinio, etnografinio pobūdžio.  Trumai pristatomas kiekvienas regionas- rajonas pagal dabartinę  Kaliningrado srities  administracinį suskirstymą. Pateikiama glausta informacija apie  prūsų genčių istoriją, dievus, papročius, kovas prieš kryžiuočius. Nemažas dėmesys skirtas  mūsų raštijos kūrėjams  ir puoselėtojams J. Bretkūnui, F. Kuršaičiui, K. Donelaičiui, L.Rėzai ir kt.

Kalbant apie krašto nutautinimą  skaitytojų atminčiai pateikiamas vietovių sąrašas: iš pradžių lietuviški-prūsiški pavadinimai, po to 1937 m. hitlerininkams germanizavus- vokiški, o 1946 m. sovietams rusifikavus- rusiški. Tai pat pateikiama glausta informacija apie dabartinius miestų pavadinimus Gusevą, Černiachovską, Nesterovą ir žmonių istorijas, kurių vardais jie pavadinti.

  Reikia pažymėti, kad Antrajame pasauliniame kare antihitlerinėje, antifašistinėje koalicijoje sovietinių armijų gretose kovėsi ir lietuviai. Ne tik 16 – oje divizijoje, ar vėliau 50 –ajame lietuviškame pulke, bet ir I.Černiachovskio vadovaujamo 3 Baltarusijos fronto daliniuose pačioje  Prūsijos teritorijoje, kovojo ir žuvo, dingo be žinios daug mobilizuotų kaimyninių  Sūduvos, Žemaitijos krašto jaunuolių. Šie jaunuoliai, sulaukę 18 m. buvo mobilizuoti prievarta, sulaikyti kažkur šokiuose, gegužinėse, pakelėse, o remiantis tarptautiniais susitarimais, kad negalima okupuotoje teritorijoje, kaip ją galėjo traktuoti Vakarai, prievarta mobilizuoti gyvosios jėgos, tai stalininiai ideologai apsidrausdami priversdavo jaunuolius pasirašyti kario savanorio pareiškimą.

    Jie buvo įforminti savanoriais, kovojančiais prieš fašizmą. Kaip ten bebūtų lietuviai kaip  maža tauta irgi kukliai prisidėjo nugalint fašizmą. Tai liudija ir aukos – lietuviškos pavardės  gausiuose karių kapuose Kaliningrado srityje. Iš  pergalės pyrago  raikymo lietuviai taip pat  kažką gavo – Klaipėdos ir Šilutės, Pagėgių kraštą.

   Neverta leistis į istorines detales  ir gausybę faktų, jų galima daug kur pasiskaityti.  Tik galima pažymėti, jog prof. Povilo Pakarklio (1902-1955) knygoje “Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai” (1948) primenama, kad senovės prūsai ir lietuviai buvo viena tauta, ir pateikiama daugybė lietuviškų-prūsiškų vietų ir asmenų vardų, kurie XIII-XIV a. buvo vartojami visoje Prūsijos teritorijoje. P.Pakarklio požiūriu, senovės prūsai buvo lietuviai, tad sunaikinta liko tik viena skirtinga tarme kalbėjusi, tautos dalis, o kita dalis,  kovojusi su kryžiuočiais ir jų globėjais, tebėra gyva.

    Pakeliauti po Nadruvą, teritoriją iki Priegliaus upės – tai tankiausiai kadaise lietuvių gyvenamą kraštą,   šios knygelės autorių ,paskatino Karaliaučiaus 750 metų, jubiliejus. Karaliaučiaus sukaktis  suteikė progą  pasvarstyti, kokią didžiulę įtaką padarė miestas ir jo šviesiausi žmonės  Lietuvai ir jos kultūrai.

  Pirmoji lietuviška knyga, laisva necenzūruota lietuviška spauda, knygos – galima pasakyti dar daugiau: be Karaliaučiaus krašto nebūtų ir tokios šiandieninės Lietuvos, kokią turime..

 Kelionių gidas  V. Juraitis.,,Karaliaučiaus kraštas“. Paveldas, lietuvių raštijos asmenybės“ jos  išleidimą parėmė  Lietuvos kultūros fondas ir kiti rėmėjai. ,,Žemės trauka“, 2013 m. Vilnius, Tiražas 1000 vnt.

.