Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos renginio dalyviai prie baigiamo statyti paminklo. Kęstučio Puloko nuotr.
Svarbu ir garbinga minėti Ragainės liuteronų klebono kun. Martyno Mažvydo mirties 460-sias metines (2023 m. gegužės 21 d.) Lietuvos valstybės sostinėje Vilniuje, jos Reformatų sode, kuriame naujam gyvenimui prikelti buvę Reformatų Sinodo rūmai, statomas paminklas Reformacijai ir lietuvių raštijos pradininkams, sutvarkyta ir paženklinta buvusių Vilniaus reformatų kapinių vieta..
Žinia, M. Mažvydas 1548 m. vėlų rudenį laiške Karaliaučiaus universiteto rektoriui rašė apie artėjančius žiemos šalčius ir prašė paramos įsigyjant tinkamus rūbus, kad pakeisti suplyšusius ir nudėvėtus, o laišką pasirašė „protomartyru“, t. y.„pirmuoju kankiniu“, nes Lietuvoje buvo persekiojamasdėl liuteroniškos veiklos ir išvyko į Karaliaučių.
Todėl džiugu, kad Viešpaties dovanotą saulėtą ir šiltą Kristaus žengimo į dangų (šeštinių) dieną Lietuvoje ir vėl galime prisiminti M. Mažvydą, o jam ir kitiems Reformacijos Lietuvoje veikėjams, lietuviškos raštijos pradininkams statomas paminklas Reformatų sode, kuris žaliuoja ir žydi uždarytų ir sovietmetyje sunaikintų kapinių vietoje.
Spėjama, kad M. Mažvydas yra kilęs iš Lietuvos Paprūsės (Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ar Gardamo apylinkės) – čia ir mano tėvonijos (Gocentų, Srūgių, Endrulių), o taip pat Žemaitaičių, dabar ir Pulokų.
Todėl M. Mažvydas – mūsų kraštietis, kuriam 1995 m. paskyriau savo rašinį, kuris buvo publikuotas ,,Keleivio” leidinyje.Prabėgo nemažai metų ir vėl verta prisiminti ir pasidalinti su skaitytojais portale www.mazijolietuva.lt
AR MARTYNAS MAŽVYDAS SIUNTĖ KNYGAS Į VILNIŲ?
Karaliaučius, 1547 m. sausio 8 diena – Hansas Veinreichas (Weinreich, g.? – 1558) atspausdina teologijos studento, o vėliau Ragainės evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo parengtą Katekizmą (Catechism vs aprastys zadei…).
Tai pirmoji lietuviška knyga. Ji parašyta paprastais ir visiems suprantamais gimtosios kalbos žodžiais, supažindinanti su krikščionių tikybos pagrindais. Kaip tik to ir reikėjo XVI amžiaus pirmoje pusėje, pradėjus Reformaciją Mažojoje Lietuvoje, dar netvirtą, nuo pagonybės vos atitolusį tikėjimą ne kryžiuočio kardu „paremti“, lotynų kalba skelbti, o sudaryti galimybę jį pažinti kiekvienam, skaitant ir girdint motinos žodžius.
————————————————————————————————————————
Čia tinka rašinį papildanti enciklopedinė pastaba apie vieną iš Reformacijos tikslų:Biblija ir kita religinė literatūra turi būti prieinama visiems, o ne vien tik dvasininkų luomui, todėl reikia leisti religines knygas tautinėmis kalbomis.
————————————————————————————————————————
Knyga pradedama lotynišku ketureiliu dedikacija „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei“. Po jos įdėtoje lotyniškoje prakalboje tariami ir šie žodžiai: „Tad prileiskite, o kilmingieji, prastuolėlius ir prie tų šventenybių, kurios jiems priklauso ir kurios, be abejonės, yra bendros ir jums, ir jiems.“
Įtikėtina [tuometinė nuomonė], kad šios prakalbos autorius – lietuvių kalbą mokėjęs Karaliaučiaus universiteto profesorius Frydrichas Stafilas (Staphylus, 1512–1564). Lietuviškoji prakalba išsiskiria kalbos žmogiškąja šiluma – ji parašyta M. Mažvydo, pasirašant paslaptiguoju akrostichu.Prakalbos 3–19 eilučių pirmosios Raidės – MARTJNVS MASVJDIUS – pastebėtos tik 1938 m. Tai lenkų kalbininko Jano Safarevičiaus atradimas. Tuo, tarytumei, siūlomas kuklus teigimas – knyga yra daugelio lietuviško rašto darbininkų pirmasis triūsas (spausdinamos ir Stanislovo Rapolionio, Abraomo Kulviečio, Augustino Jomanto, Jurgio Zablockio giesmės), kūrybiški vertimai ir sekimai kitų kraštų katekizmais. Tai ir pabrėžiama, sakant „naujai suguldytas“.
Minėtina, kad eiliuota lietuviška prakalba – ir pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis, jo eilėdara priskiriama sintaksinei-intonacinei.
Vilniaus evangelikų reformatų kunigas Jonas Šepetys knygoje „Reformacijos istorija Lietuvoje. D. 1“ (Vilnius, 1922) nurodo (P. 54), jog prof. F. Stafilas Vilniuje lankėsi du kartus – 1547 ir 1549 metais. Šie atvykimai sutampa su pirmųjų lietuviškų M. Mažvydo knygų išleidimu: 1547 – „Katekizmas“, 1549 – „Giesmės Šv. Ambraziejaus bei Šv. Augustino“.
Įmanoma tokia prielaida. Buvę Vilniaus evangelikų liuteronų aukštesniojo tipo mokyklos-kolegijos (veikė 1541–1542 m.) mokytojai St. Rapolionis, A. Kulvietis (steigėjas ir vadovas), J. Zablockis ir, spėjama, M. Mažvydas patys negalėdami didžiąją dovaną – pirmąsias knygas „dėl bernelių jaunų“ (mokykloje jų buvo susibūrę apie 60), tikėjimo broliams ir seserims Lietuvoje – pavedė nugabenti prof. F. Stafilui. Tokiu būdu profesorius knygą palydėjo ne tik prakalba, bet galėjo ir ją atvežti.
Žinia, tokia įvardinta knygų atgabenimo į Vilnių misija, kuriame evangelikų liuteronų parapija veikė jau nuo XVI a. vidurio, yra žinoma iš Prūsijos hercogo Albrehto 1557 m. laiško Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam. Jį vežėsi Karaliaučiaus spaustuvininkas Johanas Daubmanas (g.? – 1573) su knygomis, tarp kurių galėjo būti ir jau minėtos dvi pirmosios lietuviškos.
Gal tuomet norėta ištirti ir naujų knygų paklausą – J. Daubmanas Karaliaučiuje 1559 m. išleido „Formą krikštymo“, 1566 ir 1570 metais M. Mažvydo giesmyno „Giesmės krikščioniškos“ dvi dalys, kurias spaudai parengė autoriaus [t. y. M. Mažvydo] pusbrolis B. Vilentas (g. apie 1525–1587).
Vytautas Gocentas
Vilnius
Pirma publikacija:
„Keleivis“: Lietuvos evangelikų liuteronų leidinys.
1995 m. Nr. 2–3(15–15). P. 23.
P. S. Jei nutarėte paremti paminklo tolimesnį kūrimą ir statybą, maloniai prašome paramą pervesti:
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, įmonës kodas 190763313, AB SEB bankas, sąskaita LT69 7044 0600 0090 8619, paminklui „Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams”.
Įmonės, organizacijos ar piliečiai, paaukoję paminklo kūrimo ir statybos reikalams nuo 5000 eurų, bus įamžinti paminklo akmenyje, autorių nurodytoje vietoje. Darbus užbaigus, visi rėmėjai bus pagerbti numatomoje išleisti knygoje.
Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos moksleiviai, kurie skaitė savo rašytus laiškus M. Mažvydui; Renginio dalyvius sveikino ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas. Vytauto Gocento nuotr.