Rusų patriotinės organizacijos palyginti su kitomis nacionalinėmis bendruomenėmis:
baltarusiais, ukrainiečiais, lietuviais, turi vis didesnę įtaką Kaliningrado srityje. Sovetskas ( Tilžė)

Šio mėn. pradžioje „Karštame komentare“ buvo atspausdintas tikrai aktualus dabartinio Karaliaučiaus krašto šeimininko problemą keliantis prof. Onos Voverienės straipsnis „Kada Lietuvai baigsis antrasis pasaulinis karas“ suponuojantis, kad kol neišspręstas rusiškojo Karaliaučiaus eksklavo egzistavimo klausimas, šis karas tęsiasi.Rusija jį okupavo 1945 metais. Svarbiausia straipsnio mintis, kad pavojinga leisti Rusijai toliau šeimininkauti pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte.

Vokietijos reicho nugalėtojų JAV, D. Britanijos ir Sovietų Sąjungos lyderiai, susitikę Berlyno priemiestyje Potsdame (Prancūzijos lyderis į jį nebuvo pakviestas!) 1945 rugpjūčio 2 d.  pasirašė Berlyno (Potsdamo) konferencijos protokolą, vadinamą „Potsdamo susitarimu“. Straipsnio autorė prof. O. Vovierienė, matyt sekdama Vytautu Landsbergiu, netiksliai šį dokumentą vadina Konferencijos deklaracija. Tai nebuvo tik deklaracija. Šiuo dokumentu buvo galutinai nuspręstas Vokietijos valstybės likimas ir jos užgrobtų žemių klausimas. Pagal jį 2/3 buvusių Rytprūsių buvo V. Čerčilio iniciatyva buvo padovanota proteguotai Lenkijai (kaip kompensacija (!) už jos valdytus, faktiškai, užgrobtas Vilniaus ir Lvovo žemes).Gi penktuoju Potsdamo susitarimo straipsniu, Stalinui reikalaujant, nuspręsta „laukiant galutinio teritorinių klausimų sprendimo taikos sutartimi…per būsimą taikos konferenciją… perduoti Sovietų Sąjungai Karaliaučiaus miesto gretimas apylinkes“. Taigi, perduoti šią teritoriją jos laikinam administravimui.

Deja, Potsdamo susitarimo signatarai amerikiečiai ir britai iš pradžių ketinę kartu su rusais sukviesti tokią taikos konferenciją apie tai vėliau nustojo kalbėti. Matyt, vadovautasi ydinga nuostata „nereikia erzinti rusų“. Tokios pozicijos iki šiol laikėsi ir Lietuvos vadovai. Prie ko privedė toks nuolaidžiavimas iš prigimties imperialistinei Rusijai rodo dabartinis jos karas Ukrainoje.

Keletas netikslumų, nenuvertinančių straipsnio vertės. Joje minima knyga „Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas“ yra ne V. Landsbergio, o Mažosios Lietuvos reikalų tarybos 1995 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje surengtoje apskritojo stalo diskusijoje (konferencijoje) skaitytų pranešimų publikacija. Tiesa, joje V. Landsbergis skaitė pranešimą „Potsdamas ir Karaliaučius“. Tuomet jis teigė, kad Potsdamo deklaracija (susitarimas) nėra teisinis dokumentas. Ir dar, kad „Lietuvos valstybė, formuodama savo politiką, turi reikalauti Kaliningrado srities demilitarizavimo ir kartu neleisti, kad ją kas nors kaltintų turint teritorinių pretenzijų“. Beje, 2003 m. V. Landsbergis išleido knygą „Karaliaučius ir Lietuva“ su savo Karaliaučiaus tematikos medžiaga. Įdomu,kad šioje per 300 puslapių knygoje visaip vengta minėti Mažosios Lietuvos vardą, nekeltas ir Rusijos buvimo Karaliaučiaus krašte teisėtumo klausimas.

Dr. O. Voverienės minima Amerikos Kongreso rezoliucija niekaip nesisieja su V. Landsbergiu. Tai ne kieno kito, o Amerikos lietuvių veikėjos Angelės Nelsienės prikalbinto JAV Kongreso nario K. K. Kokso 1995 m. pateiktoji rezoliucija „HCR-51“, reikalavusi demilitarizuoti Karaliaučiaus kraštą (plačiau „Andrenos“ leidyklos knygoje „Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos“, p. 116-229). Dejapo ilgo svarstymo 1996 m. priimtame rezoliucijos tekste tekonstatuota, kad militarizacijos mažinimas Karaliaučiaus srityje palengvintų ekonominę plėtrą ir gerovę šiame regione (!). Tiesa, atsiradęs naujas  punktas konstatavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisę stoti į NATO.

Straipsnyje, iliustruojant rusų požiūrį į Karaliaučiaus krašte gyvenančių lietuvių padėtį, rašoma, kad „uždaryta lietuviška mokykla“. Skaitytojas supras, kad dabar. Liūdna tiesa tokia:  1991 m. uždarius mokytojos Aldonos Skauronienės pastangomis dar sovietmečių Eitkūnuose (rus, Černyševskoje) įsteigtąvienintelę lietuvišką pradinę mokyklą, Karaliaučiaus krašte daugiau jų neatsirado nė vienos, nors A. Brazauskas garsiai žadėjo, kad tokia „bus!“ . Nė piršto per dvi kadencijas (nors ir ragintas) nepajudino ir iš Brazausko postą perėmęs Valdas Adamkus…Tiesa, ilgą laiką krašte veikė iš Lietuvos Respublikos atvykstančių mokytojų vedami lietuvių kalbos fakultatyvai ir lietuviški rateliai. Dabar ir jie likviduojami…Ir dar vienas patikslinimas. Didesnio dėmesio verto Kristijono Donelaičio draugijos leidžiamo žurnalo „Donelaičio žemė“ redakcija yra ne Tolminkiemyje (pervadinto į Čistus Prūdus), ten dabar ir negalėtų būti, o Marijampolėje. 

Lyg nujausdamas agresyvių įvykių eigą iš Rusijos pusės, kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidento postą diplomatas Stasys Lozoraitis prieš mirtį 1994m pasakė :,,Saugokite Lietuvą iš Kaliningrado pusės“. Žadėtos tarptautinės Taikos konferencijos Karaliaučiaus klausimui išspręsti sušaukimas būtų nokdauno smūgis agresyviajai Rusijai.

Vytautas Šilas

Valentino Juraičio nuotraukos