Paveldas. Donelaičio Tolminkiemis 2010 – 2019 metais. Ar mūsų kultūros vadybininkų – ekspertų veikla visuomet būna valstybiška? + 24 foto

2010 – 2019 m. iki Covido laikotarpiu buvo išties dažnos lietuvių turistų ir kraštotyrininkų kelionės į K. Donelaičio Tolminkiemį.

Tas dešimtmetis buvo palankus lietuvių kraštotyrininkams ir K. Donelaičio gerbėjams, buvo galimybė ten nuvykti. Ir man teko daugelį kartų ir su kolektyvais, ir pavieniui į Tolminkiemį nuvažiuoti.

Jau atvažiavus į Stalupėnus ( Nesterovą rus. ) pasitinka didelis kelio ženklas rodo – posūkis į kairę ir Donelaičio tarnystės ir kūrybos vieta – vos už keliolikos kilometrų.

…Apie Tolminkiemį turime nedaug ir gana skurdžių žinių ypač apie tą laikotarpį, kai kraštą valdė hitlerinė Vokietija. Matas Šalčius, keliaudamas motociklu aplink pasaulį, savo knygoje prisimena sustojęs Stalupėnuose ,,išlenkti kaušą alaus”, užėjęs į pakelės alinę girdėjo tik vokišką kalbą.

Karo tvaikas

…Prieškario Vilniaus universiteto auklėtinis Vincas Martinkėnas 1944 metais karo bangų nublokštas, Mažojoje Lietuvoje kasė apkasus, sovietų buvo mobilizuotas į kariuomenę, dalyvavo mūšiuose pirmosiose linijose ties Stalupėnais, Gumbine, Tolminkiemiu. Vėliau buvo paskirtas sanitaru į karo ligonin , o Tolminkiemį ir Pilkalnį pasitiko jau būdamas kariuomenės arklininku. Ši pareigybė, galbūt, ir išgelbėjo jį nuo mirties karo mėsmalėje.

Vinco Martinkėno liudijimu sovietų kariuomenei užėmus Tolminkiemį išlikusių gyventojų nebuvo bei vieno lietuviškai kalbančio. O bažnyčia buvo dar neblogai išsilaikiusi, nors ir apgriauta. Liudininkas prisimena, gerai lietuviškai kalbėjus Pilkalnio (dab. Dobrovolsk rus.) seniūną… Aplink griaudėjo pabūklai, griuvėsiai, padrikai gulintys civilių ir kariškių lavonai… Aplink kritusių arklių, karvių kūnai, bliauna palaidi veršeliai. Aplink tvyro laikinumo ir mirties nuojauta…

Jau pasitraukus mūšiams Tolminkiemyje gyvenvietės centre bendrame kape buvo palaidoti žuvusieji kariai paminklinėse lentose užrašytos užrašytos 1020 pavardės, tarp jų 7 lietuviai.

Tolminkiemis – 2010 -2019 metais

Dabartinis Tolminkiemis / Čistyje Prudy – ramus jaukus kaimelis. Kaimelis išsiskiria iš kitų Karaliaučiaus krašte tuo, kad čia 37 metus gyveno ir kūrė mūsų literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Čia atstatyta bažnyčia, kuriame veikia muziejus. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą K. Donelaičio memorialinis muziejus buvo pervardintas į Literatūros muziejų.

Ne vieną kartą lankantis Tolminkiemyje susipažinau ir su dviem lietuviais. Tai Marija, atvykusi čia meilės maršrutais, ištekėjo už ruso, vietiniame tarybiniame ūkyje dirbo melžėja. Dabar – pensininkė.

Prie Unguros upės seno sugriauto tilto fotografavau Svetlaną Černiauskaitę,. Ji – iš mišrios šeimos. Tėvas lietuvis, baigusi vietinę rusų mokyklą, su akcentu kalba lietuviškai.

Štai ir visi mūsų tautiečiai Donelaičio Tolminkiemyje.

Šiandienos Tolminkiemio kaimelio šviesulys yra Liudmila Pavlovna Silova – ilgametė K. Donelaičio muziejaus direktorė ir kultūrinio gyvenimo įkvėpėja. L.Silova – už ilgametę veiklą puoselėjant K.Donelaičio atminimą apdovanota Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.

Nors ir būdama tarnautoja – inteligentė ji gyvena kaimietišką gyvenimo būdą. Kaip ir kiti kaimiečiai ilgus metus laikė karvę, paršelių, vištų, šunį. Šeimos ūkelis užtikrino jos šeimai turtingą, garantuotą ir sveikatingą stalą.

Nekartą fotografavau muziejaus žmones. Sykį parodžiau Liudmilai vietinio jaunuolio nuotrauką, užfiksuotą su Donelaičio knyga. Ji papriekaištavo:

– Valentinai, kam tu fotografavai šitą išdykėlį, padūkėlį, būčiau tau parinkusi pavyzdingą jaunuolį, tikrą mokslo pirmūną…

– Tegul būna įamžintas ir išdykėlis, gal kaip tik jis taps ir poetu, šaukliu? O ne pavyzdingu biurokratu, – atsakiau, paprieštaravau direktorei, prisimindamas, kaip būdavo atrenkami kandidatai į soc. lenktyniavimo pirmūnų garbės lentas… Juk įdomūs ir vertingi būna ne tik pirmūnai…

Vieni artimiausių Liudmilos talkininkų prižiūrint muziejų yra dukra ir žentas. Žentas Igoris per vasaros sezoną kas antrą – trečią dieną pjauna teritorijos žolę . Plotas nemažas – susidaro keli hektarai. Igorio dėka aplinka pavyzdingai sutvarkyta pasitinka gausius lankytojus. O lankytojai tai daugiausia moksleiviai iš Karaliaučiaus krašto mokyklų. Stebint ekskursijas, kurių pasitaiko net kelios per dieną, buvo džiugu matyti kaip atvykusios mokytojos vaikams įtaigiai ir pagarbiai pasakoja apie Donelaitį.

Kai nebuvo tarptautinės įtampos, karo Ukrainoje, ir vizų režimas buvo palengvintas buvo gausu ekskursantų ir iš Lietuvos.

Kasmet gegužės mėnesį Tolminkiemio bažnyčioje vykdavo Poezijos skaitymai. Atvykdavo moksleivių delegacijos iš Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės. Atvykdavo moksleiviai ir iš Karaliaučiaus. Prigužėdavo pilna bažnyčia.

Lietuvių delegacija dar surengdavo ir nedidelę talką aplinkai aptvarkyti.

Nepasakyčiau kad tarp atvykėlių iš Lietuvos ir vietinių gyventojų: rusų, ukrainiečių , baltarusių būtų atsiradęs artimesnis ryšys. Nors juos regis turtų sieti bendras ryšys – Donelaitis.

Akimirkai pasirodęs lietuvių desantas iškeliaudavo iki kitų metų Poezijos skaitymų.

Kultūros vadybininkų – ekspertų savanaudiškas trumparegis požiūris

Glaudesnio ryšio tarp Tolminkiemio ir Lietuvos nebuvo, nors galėjo toks atsirasti. Sakykim, galėjo ir kaimelis Čistyje Prudy ( Tolminkiemis) draugauti , sakykim, kitu kaimeliu, sakykim, Balbieriškiu.

Ne, ne Balbieriškiu , o Trakiškiais, o gal Būdviečiais? Miestų, vietovių draugystė -tai – suartėjimo, nuomonės formavimo ir bendravimo forma. Bet tokio bendravimo organizuojant ir palaikant Lietuvos kultūros strategams – vadinamie siems ,,ekspertams” – nebuvo ir nėra.

Draugauti kaip draugauja miestai Vilnius – Duisburgas. Norėtūsi paklausti, kodėl mūsų darbščioji televizija LRT nesukūrė nei vieno filmuko apie Tolminkiemį. Nors anksčiau tokios galimybės buvo.

Per vieną fotoparodos atidarymą paklausiau vieną LRT žinomą prodiuserį, kodėl jie nevažiuoja į Tolminkiemį, nors jau beveik visus Lietuvos kaimelius yra pašlovinę filmukais ir reportažais.

– Et, ten važiuoti yra daugiau rūpesčių reikia vizų, derinimų. O laikas yra – pinigai, – sulaukiau atsakymo.

Pinigai, pinigai, o ką kalba kalbama LRT organizatioriai mitinguose ne apie pinigus , o ne va – ,,Šalin rankas nuo laisvo žodžio”.

Dar vienas pavyzdys apie pinigus. Mūsų leidybos komanda Lietuvos Kultūros tarybai trejus metus iš eilės teikė projektą ,,Donelaičio giminės genealoginis medis 1600 1946m”.., Užslaptintieji ekspertai tris kartus paeiliui atmetė projektą.

Ar daug LKT gaudavo projektų – pasiūlymų apie genealoginius medžius?Jaučiu – nei vieno. Apskritai mūsų šalyje genealogijos žanras – gilaus atsilikimo būsenoje. Mes neturime tyrinėjimų bent apie žymiausius kultūros ir politikos asmenybes. Net ir apie Donelaitį svarbiausią tyrima atliko ne lietuviai, bet vokietis Lucas Venau. Palyginkim: postsovietiniai lietuviai žino tik apie tris savo giminės kartas, o anglai – britai – atrenka iki vienuolikos…

Ar tai ne aktuali tema? Tema – Lietuvos kultūros tarybai – testas jų vadovams ir ekspertams apie jų trumparegiškumą, giminystės ir ,,chebrų” prioritetus.

Mūsų sudaryti ,,Donelaičio giminės 1600 1946m.., ,,Vydūno (Storosto) giminės 1589-1966″ genealoginiai medžiai. Ar negalima buvo skirti paramą kažkiek eurų.

Paramai reikėjo ieškoti tuometinių Seimo pirmininkės I. Degutienės, kultūros ministro R. Kvietkausko pagalbos. Ir parama buvo gauta.

Norėtūsi sužinoti tų užslaptintų ekspertų pavardes ir argumentus, kurie balsavo – prieš. Kodėl?

Patriotinis mafijos šūkis ,,Cosa Nostra”

Kur tas patriotinis mafijos šūkis ,,Cosa Nostra” ( Bendras Reikalas ital). Pagalvoju, kas tie LRT prodiuseriai, tarybų užslaptintieji ekspertai, dalinantys mokesčių mokėtojų pinigus. Reikėtų juos apklausti ir paviešinti, pakalbėti apie valstybinį mąstymą…

Tolminkiemyje (Čistytje Prudy) ypatinga diena – ketvirtadienis.Tai pirties diena. Tą dieną tvirtas vyriškis, pamiršau jo vardą, skaldė malkas. Geras kaitrias: ąžuolo ir buko(Karaliausčiaus krašte daug bukų giraičių), kad pirtis būtų karštesnė.Tą dieną į pirtį eina visas kaimas…

Dar Tolminkiemyje svarbios ir parduotuvės. Jų yra dvi. Bet labiausiai lankoma ,,U petrovičia” ( pas Petrovičių rus.). Čia susirenka kaimiečiai ne tik apsipirkti. Įrengtas erdvus prieangis – veranda, kur pastatytas stalas kėdės. Čia galima atsigerti gaivinančių gėrimų, o kai kam norisi atsipagirioti ,, po vakarykščio”.

… Karas Ukrainoje sujaukė ir nutraukė bendravimo saitus. Daug įdomybių yra Tolminkiemyje, apie visas surašyti reikėtų daug jaučio odos.

Valentinas Juraitis

Autoriaus nuotr.

Tolminkiemio bažnyčios atkūrimo ir atstatymo darbus pradėjo architektas, pilių tyrinėtojas Sigitas Lasavickas

Tolminkiemio bažnyčios atstatymo darbus tęsė ir sėkmingai juos užbaigė dr. Napaleonas Kitkauskas

Ilgametė K. Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Silova

Muziejaus klebonijos interjeras

Muziejaus sodininkas

Jaunuolis su knyga apie K. Donelaitį. Tolminkiemis 2013

Į Tolminkiemį

Bendri karių kapai Tolminkiemyje

Tolminkiemio bažnyčioje kraštotyrininkai V. Juraitis, G. Skamaročius, Tolminkiemio bažnyčios atstatytojas dr. N. Kitkauskas, N. Zalužnaja, LR kultūros atašė R. Senapėdis. 2013 m.