2026 m. birželio 19 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vyko tarptautinė konferencija „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“, skirta Birželio sukilimo 85-osioms metinėms.
Konferencijoje buvo nagrinėjamos 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvoje istorinės aplinkybės, jo interpretacijos skirtingais laikotarpiais bei šio įvykio vaidmuo platesniame Rytų ir Vidurio Europos sociopolitiniame kontekste.
Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja dr. Jolanta Karpavičienė, renginio moderatorius LR Seimo narys prof. Valdas Rakutis, LR Seimo narys dr. Laurynas Kasčiūnas ir 1941 m. Birželio sukilimo kolegijos vadovas dr. Kostas Ivanauskas.
Pranešimuose buvo pristatyta daug įdomių ir aktualių istorinių faktų su tam tikromis refleksijomis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys kalbėjo apie 1941 m. Birželio sukilimo įvykio sovietinių istorikų iškraipymus bei falsifikacijas, kuriomis buvo mėginama pateisinti pirmąją sovietinę okupaciją.
Visuomenininkas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pristatė Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo ir vieno pagrindinių 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių gyvenimo ir veiklos kelią – nuo finansinės paramos kaupimo iki jo internavimo nacių Vokietijoje.
LR Seimo nario, doc. dr. Arvydo Anušausko pranešime buvo pristatyti pirmosios sovietų okupacijos Lietuvos naikinimo/gyventojų genocido ir 1941 m. Birželio sukilimo sąsajos. Jis pabrėžė, kad sukilėliai ryžosi kovoti ne tik prieš Raudonąją armiją, bėgančią iš Lietuvos, bet ir prieš buvusią nacistinės Vokietijos sąjungininkę SSRS. A. Anušauskas atskleidė, kad iš išvaduotų kalinių nacių valdžia atsirinko dešimtis tokių, kurie vėliau vykdė žmonių egzekucijas, pavyzdžiui, kaip 1941 m. birželio 27-ąją pogrome “Lietūkio garaže”, kuriam vadovavo trys žmonės vokiškomis pavardėmis, sakė istorikas.
Istorikas iš Lvivo politechnikos universiteto dr. Romanas Kuzminas kalbėjo apie Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimo ir panašaus antisovietinio judėjimo Vakarų Ukrainoje sąsajas. Jis sakė, kad Lvivo apskrityje Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO) veikė labai ryžtingai, jie buvo gerai ginkluoti, vykdė tam tikrus kovos veiksmus, tačiau naciai griebėsi panašių priemonių kaip ir Lietuvoje: pasinaudojo daugybe iš kalėjimų išleistų kalinių, kurie vėliau tapo nacių baudžiamųjų būrių dalimi.
Istorikas iš Ukrainos pabrėžė tam tikrus skirtumus: Lietuva jau buvo patyrusi savo valstybingumo pranašumus, o Vakarų Ukrainos žmonės to nepajuto. Todėl tarpusavio socialiniai konfliktai, programiniai skirtumai neleido pasiekti tam tikrų tikslų.
Istorikas iš Latvijos Janis Tomaševskis charakterizavo Latvijos ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą 1941 m. karo pradžioje, o Balstogės universiteto prof. Jaroslawas Wolkonowskis apžvelgė 1941 m. Birželio ir 1944 m. Varšuvos sukilimų panašumus ir skirtumus.
Antrojoje konferencijos dalyje vyko apibendrinamoji diskusija „1941 m. sukilimų vieta Rytų ir Vidurio Europos istorijoje“, kurioje savo mintimis dalijosi politikai, istorikai ir visuomenininkai.
„Pastaraisiais metais viešumoje pasirodo vis daugiau dokumentų, leidžiančių Birželio sukilimą pamatyti ne vien kaip Lietuvos vidaus pasipriešinimo istoriją, bet ir kaip sudėtingą tarptautinį reiškinį. Vokietijos institucijų dokumentai, lietuvių politinių veikėjų memorandumai ir Vakarų šaltiniai rodo, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas 1941 m. buvo svarstomas platesniame Europos karo ir dviejų totalitarinių režimų susidūrimo kontekste. Todėl šios konferencijos tikslas – aptarti sukilimą remiantis šaltiniais ir istorine analize, o ne vėlesniais stereotipais“, – pažymi konferencijos Seime iniciatorius, LR Seimo narys Audronius Ažubalis.
Renginys buvo skirtas akademinei bendruomenei, politikos formuotojams, studentams ir visiems, besidomintiems Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo istorija bei jos tarptautiniais kontekstais.
Raimundas KAMINSKAS
LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas
Autoriaus nuotr.
