Vytautas Šilas

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai), buvo net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje, tačiau išsaugojo senuosius baltiškus žemių ir vandenų vardus. Nors į  žemėlapius įrašyti  vokiškomis galūnėmis, jie nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o juo labiau, slavai.

Hitlerininkų užmojai naikinti  lietuvininkų būvio ženklus, paveldą

Vokietijoje į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams (kitaip,  naciams) labai nepatiko, kad Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais ir jie griebėsi falsifikacijų. Nacių partijos gauleiteris Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 m. paliepė rauti viską, kas dar  lietuviška (Rottet aus, was litauich ist).  Jo1937 m. ir 1938 m. įsakais buvo patvirtinta per 60 % Karaliaučiaus krašto pervardintų (katrais tik išverstų į vokiečių kalbą) vokiškų vietovardžių. Antai, bažnytkaimis, kuriame kunigavo kalbininkas Pilypas Ruigys iš Valtarkiemio-Walterkehmen virto Grosswalterdorf, o Šilėnų-Schillehnen miestelis, kurio apylinkėse tautosakininkas Vilius Kalvaitis rinko lietuviškas dainas,tapo Schillfelde. Iki 1938 metų Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjęs apvokietintą Tollmingkehmen vardą buvo perkrikštytas, visgi atpažįstamu Tollmingen vardu. Upių vardų naciai nekeitė!

Hitlerininkai pradėjo, o  bolševikai lietuvininkų genocidą užbaigė

Senieji vietovardžiai, paprastai, yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir mažai keičiasi net ir kintant tautinei gyventojų sudėčiai. O kaip karo pabaigoje elgėsi kareiviškais batais į Karaliaučiaus kraštą įžengę nacių bolševikai?

Prieš 1944 m. spalio 16 dienos Karaliaučiaus krašto puolimą III baltarusių fronto propagandistas, žydas  rašytojas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos  už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas) išleido tokio turinio atsišaukimą:

Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Prievartaukite vokiečių moteris,  Pasiimkite jas kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji  raudonarmiečiai!

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkasVytautas Šilas.

Karaliaučiaus krašte neliko nė vie­nos gy­ven­vie­tės, ku­rio­je „nenugalimieji“ raudonarmiečiai ne­bū­tų ma­siš­kai žu­dę, kan­ki­nę ir prie­var­ta­vę ci­vi­lių gy­ven­to­jų. Štai Hermonas Stepaitis iš Ragainės apskrities Lindikų kaimo pasakojo:

Visi Ragainės apylinkės kaimai buvo evakuoti. Iš pradžių išvarė gyvulius, o vėliau vežimais turėjo kraustytis ir gyventojai. Tačiau 1945 m. mus (besitraukiančius) užklupo rusai. Čia jie labai nežmoniškai elgėsi su moterimis ir mergaitėmis. Mano kaimynas Krūtinaitis mėgino apginti savo žmoną nuo išniekinimo. Įpykęs rusas jį nušovė ant vietos. Tokiu būdu rusai nušaudavo 5 ar 6 prūsų lietuvių ūkininkus, kurie gynė savo moteris ir dukras.

Pasibaigus karui, raudonąjį terorą ištvėrusių Karaliaučiaus krašto gyventojų vargai nesibaigė. Liovėsi tik masiniai moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas ir žudymai.

1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities (sovietinei valdžiai visi Vokietijos piliečiai buvo vokiečiai, lietuviai taip pat). Prasidėjo prievartinė šio krašto gyventojų deportacija į Vokietijos sovietinę zoną arba į Sibirą. Tai buvo akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, nes pagal 1907 m. Hagos konvenciją buvo draudžiama iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus, nesant karinės būtinybės. O karas jau buvo seniai pasibaigęs. Išgyvenusių gyventojų deportacijai vadovavo NKVD vadovo L. P. Berijos pavaduotojas (vėliau – KGB vadovas), generolas pulkininkas I. A. Serovas (čečėnų ir Krymo totorių deportuotojas).

Masinis vietos gyventojų teroras – žudymai, marinimai badu, fizinė prievarta, trėmimai buvo priemonės „išvalyti“ Karaliaučiaus kraštą. Dar nebaigus „valymo“ užkariautas kraštas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Kartu prasidėjo kova ir prieš senųjų gyventojų vartotus ir paliktus senuosius vietovardžius.

                              1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Kenigsbergo sritis (Karaliaučiaus sritis) buvo perduota administruoti net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ Lietuvos ir Baltarusijos respublikų buvusiai Rusijos Federacinei Respublikai, o liepos 4 d. įsaku krašto centras, Karaliaučiaus buvo pervardintas Kaliningradu. Netrukus Karaliaučiaus sritis tapo Kaliningrado sritimi.

                              Politiškai motyvuotais RSFSR Aukščiausiosioji Taryba., 1946, 1947 ir 1950 metų įsakais Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą keitė  lietuviškus ir prūsiškus, taip pat vokiškus (tokių buvo nedaug) krašto vietovardžius į išgalvotus rusiškus.

Užsimojus prieš viską, kas vokiška, imta naikinti net vandenų vardus keičiant juos į išgalvotus fantasmagoriškus: antai, upės Rominta-Rominta virto Krasnaja, Gilija-Gilge – Matrosovka, Eimenis- Eymenis – Uljanovka,  Arga-Arge – Zlaja, o Ameita-Omet – Železnodorožnaja.

Tokį vietovardžių keitimą užkariautose teritorijose  turime vertinti ne tik kaip nusižengimą visai Europos kultūrai, bet ir kaip karo nusikaltimą. Mat 1907 m. Hagos ir 1949 m. Ženevos konvencijos uždraudė ne tik vietos gyventojų deportacijas, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį su vietos gyventojais, pavyzdžiui,  falsifikuojant autentiškus žemės vardus. Sovietai tikėjosi, kad Karaliaučiaus krašto žemės vardai daugiau niekam nebeprimins  Karaliaučiaus krašto lietuviškos ir prūsiškos praeities, o jų karo veteranams jų bendražygių ar jų pačių piktadarybes.

Pastangos ,,Perestroikos“, Atgimimo laikotarpiu

 Pirmą kartą rimtai apie senųjų vardų sugrąžinimą užsiminta tik 1988 metais, jau Perestrojkos (Pertvarkos) laikotarpiu. 1988 m. rudenį dešimt sovietinės Lietuvos kultūros veikėjų parašė  laišką SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui Literaturnaja gazeta. Publikacijoje Gyveno Tolminkiemyje rašoma:

Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis<…>. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo šis poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui, kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui. Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „įvykstu į Tolminkiemį <…>.Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu <…>  Šio vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausiu pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu.

Laišką pasirašė rašytojai ir kultūrininkai J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, M. Sluckis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius. Deja, laiškas-prašymas Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje nesugraudino.

                              Netgi patyrę istorinių vardų klastotojai kartais pakliūna į savo žabangas. Štai istorinis kuriozas – 2005 metais Kaliningrado (!) miestas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Rusijos prezidentas V. Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus (vok. Königsberg) miesto sukaktis, nes Kalinino „Gradui“ (miestui) tuomet tebuvo tik 59! Malonu, kad tuomet, MLRT iniciatyva ir Lietuvos valstybės pastangomis,  pasisekė pastatyti paminklą Karaliaučiaus miesto garbės piliečiui, pirmojo pasaulyje lietuvių liaudies dainų rinkinio Dainos sudarytojui, K. Donelaičio poemos Metai (1818 m.) publikuotojui, Lietuviškojo seminaro prie Karaliaučiaus universiteto vadovui prof. dr. Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai.

                              Rusija nepaliko baltiškųjų vietovardžių savo žemėlapiuose, bet jie išliko istoriniuose šaltiniuose. Didelės ir pilnai nesuvoktos svarbos yra 1997 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas tezauras Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė. Jame surinkti ir aptarti visi, kiek įmanoma, Mažosios Lietuvos vietovardžiai. Jie pateikti kartu su istoriniais vokiškais bei dabartiniais rusiškais pavadinimais. Šio didžiulio vardyno autorius – po karo Montrealyje (Kanadoje) gyvenęs lietuvininkas kalbininkas dr. Vilius Pėteraitis.

                              Te baltiškieji Mažosios Lietuvos žemių vardai mums nuolat primena ir išėjusius ir nužudytus Mažosios Lietuvos žmones!

   Renginį organizavo Vilniaus mokytojų namai ir žemaičių etnografinis ansablis ,,Tyklė“

Valentino Juraičio nuotraukos