Menininkai apie Mažosios Lietuvos paveldą. Raimundas Urbonas. Kelyje į praeities Prūsiją

Girduva (Železnodorožnas). 1990 m

Portalas www.mazojilietuva.lt protarpiais skelbia menininkų darbus apie Mažąją Lietuvą.

Tai dailininkų, grafikų, o dažniausiai fotografų darbai – jų požiūris, savitas estetinis žvilgsnis į kaimyninį kraštą, patyrusį dramatišką istoriją.

Šį kartą pristatome klaipėdiečio Raimundo Urbono matymą ir pasaulėvaizdį, sukurtą prieš 30 metų.

„Fotografuodamas niekad nieko nejudinu ir nerikiuoju. Visas veiksmas – pamatyti, pastebėti, tiesiog surasti. Bet nejudinti!“ – sakydavo jis draugams.

Raimundas Urbonas (1963–1999) vienas originaliausių devintojo–dešimtojo dešimtmečio Klaipėdos fotografų yra labiau žinomas ir dėl savo natiurmortų, nors autorius pabrėždavo, kad jam pačiam brangiausias yra „Rytprūsių“ ciklas. Būtent kurdamas šį ciklą jis ėmė mąstyti nuosekliai ir kryptingai. Fotografas jautė prielankumą tai vietai, tad lengvai atrado tinkamiausius rakursus jai atskleisti, ir Prūsija jam tapo nuolatinio įkvėpimo vieta. R. Urbonas skrupulingai „dokumentavo“ dar tebeišlikusius miestelius, jų fragmentus.

Tuomet buvo 1990 metai. Atgimimo laikotarpis, vertybių virsmo laikas. Kodėl būtent Mažosios Lietuvos dalis, esanti anapus Nemuno, Kaliningrado sritis? Gal todėl, kad ta žemė unikali, persisunkusi dramatiškų istorijų krauju, karinių konfliktų, genocido, vykusio nuo pat prūsų genčių užkariavimų. Ir pati aplinka dvelkia neužbaigtumu, stalkeriška dvasia. Karaliaučiaus krašte buvo gausu ištuštėjusių sodybų. Šandien jų, namų vaiduoklių, rasime beveik kiekviename Lietuvos kaime. Arba ištisus emigravusius kaimus.

Galbūt dažniau lankytis šiame krašte paskatino ir gautas užsakymas sukurti fotoknygą. Ją leisti apsiėmė viena vokiečių leidykla. Raimundas ja beatodairiškai patikėjo. Ir apskritai tuo laikotarpiu vaikinas, kaip ir daugelis mūsų, gyvendamas už „geležinės uždangos“, uždaroje erdvėje, dar buvo naivuolis, aklai tikėjo, kad iš vadinamųjų laisvųjų Vakarų ateina tik tvarkingiausi, sąžiningiausi verslininkai. O juk buvo visai kitaip, čia pradėjo plūsti visokie svieto perėjūnai, avantiūristai, lengvatikių ieškotojai arba patys padangių skrajūnai, svaičiotojai, neturintys realaus supratimo nei apie leidybą, nei apie finansus…

Atsitiko taip, kad R. Urbono knygos vokiečių leidėjai neišleido, dar ir buvo pradanginti visi knygai skirti negatyvai. Kur jie dingo, ar prapuoplė per aplaidumą, ar buvo parduoti, kokiam nors Ostprūsijos archyvui po pora doičmarkių už kiekvieną… Liko tik tuo laikotarpiu Raimundo atspausdinti nelabai kokybiški atspaudai. O fotomenininką lydėjo skaudi lemtis, jis žuvo Klaipėdoje per uraganą.

Kolegos kūryba geriausiai pasirūpino ne kas kitas, o jo bendražygiai ir gerbėjai klaipėdiečiai. 2009 m. išleistas fotoalbumas. Knygą „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ sudarė menotyrininkas, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius. Jam talkino fotomenininkas Remigijus Treigys, kiti fotografai.

Knygą pavadino simboliškai. Raimundas Urbonas išgyveno 36-erius metus – tiek, kiek būdavo kadrų fotojuostelėje.

Raimundas Urbonas.(Portretas)

…Kai uždarė rekonstrukcijai Klaipėdos dramos teatrą, paskambino fotografas Algirdas Darongauskas, šiuo metu gyvenantis Kretingos vienuolyne, ir pasakė, kad teatre yra daug R. Urbono fotografijų ir jas išmes, reikia gelbėti. Teatro butaforininkas perdavė didelę dalį R. Urbono archyvo, ne tik nuotraukų, bet ir negatyvų. Tūkstančiai negatyvų, gal dar daugiau…

…Nors buvo pasirinkęs bohemiškąjį gyvenimo būdą, Raimundas labai tvarkingai archyvuodavo savo negatyvus. Jie tvarkingai sudėti į dėžutes, su užrašais.

Tik pažvelgęs į R. Urbono fotografijas, gali pagalvoti, jog jis specialiai montavo kadrus, tačiau jam tai nerūpėjo. Dubliuodamas kadrus, jis negalvojo, kaip jie atrodys vienas šalia kito. Manau, kad tai gyvenimo atsitiktinumas. Jo fotografija sudėliota iš fragmentų. Toks yra ir pats gyvenimas – tik daug mažų įvairių fragmentų. Jame nėra jokios koncepcijos, nėra tąsos. Lyg jis būtų norėjęs, jog kiekviena fotografija kalbėtų apie konkrečią būseną, momento jausmą. Tokiais prisiminimais apie kolegą ir jo darbus dalijosi klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys.

Jis pradėjo važinėti į tą Dievo pamirštą kraštą. Ir važiavo ne taip, kaip visi mano fotografuot griuvėsius ir visus šiurpint, ten jis tikrai važiavo kaip į kažkokią šventą sau vietą. Tai jam buvo tarsi dvasiškai artima vieta, tarsi poezija. Net nežinau kaip apsakyti, ką jis jautė. Pavyzdžiui, kaip pirmą kartą nuvažiavo į Girduvą, jis pasakė, kad čia jau kažkada yra buvęs, netgi pasakė atspėjo vienoj gatvelėj, kas bus už kampo… Tai buvo kažkokia mistika. Todėl manau, kad Raimiui buvo labai svarbus ir mielas šis darbas. Jis skvarbiai žiūrėjo į gyvenimą ir giliai jį suvokė. Atrodo, kad jis nemedžiodavo kadrų, o ilgai sėdėdavo, žiūrėdavo į vieną tašką, „užhipnotizuodavo“ tą erdvę, ir tada nuspausdavo fotoaparato užraktą, – taip savo gyvenimo draugo kūrybos virtuvę apibūdina žmona Rimvydija Urbonienė.

…Draugų ir kolegų prisiminimai, pastebėjimai taupiais štrichais apibūdina Raimundo Urbono asmenybę. Man neteko matyti visos Raimundo fotomedžiagos apie šį kraštą, tačiau, tai kas parodyta viešojoje erdvėje, parodose ir knygoje matyti, kad autorius šia serija nesiekė nei etnografinių, nei tuo labiau turistinių motyvų atkūrimo, viešinimo. Tuo labiau didaktikos. Urbono fotografijose nėra nusistebėjimo, ar pašaipos: „ach, kokia čia netvarka, koks , apsileidimas!”. Arba „ach kaip gaila, kad akyse griūva šimtmečiais kurtas ir puoselėtas paveldas”. Urbono istorjja, galbūt atsinešta iš Plungės, ar Klaipėdos gyvenimo patirties, Prūsijos fotografijose tranformuojasi į šiek tiek liūdnoką, ramiai nostalgišką pasakojimą. R.Urbonui Prūsijos medžiaga – tai, kaip savotiška žaliava iš kurios galima lipdyti kasdienybės lipdinį iš nefasadinių, nenudailintų plytų. Ir jeigu ieškant kažkokių palyginimų R.Urbono fotografijoms, jų galėčiau surasti rusų kino režisieriaus Aleksejaus Germano vyresniojo filmų stilistikoje ir pasaulėjautoje.

Šis kraštas, perpintas dramatiškomis istorijomis, yra nemažai fotografuotas. Reikia pažymėti, kad tuo pačiu laikmečiu ir artima stilistika, kaip ir R. Urbonas, šį kraštą fotografavo kaunietis Evaldas Butkevičius ir išleido fotolabumą „Prūssa“. O kiek „desantų“ pas kaimynus yra surengę tauragiškiai fotografai.

Ir man , šių eilučių autoriui, buvo galimybė lankytis šiame krašte, fotografuoti ir išleisti knygų…

Senasis Kenigsbergo fotografas Alfredas Kuhlevindas XX a. pradžioje per Pirmąjį pasaulinį karą pagarsėjo fotoatvirukais, skirtais kazeriniams kareiviams iš fronto atvirlaiškius siuntinėti savo mylimosioms į namus. Jis nufotografavo beveik visą Prūsiją, o jo serija „Rytų karo vaizdai” aprėpia ir bene pusę Lietuvos miestų ir miestelių.

Dabartiniai krašto gyventojai rusai taip pat įvairiaspalviai dokumentuoja: nuo reklaminio fasadinio blizgesio iki koncentavimosi į praeitį. Dmitrijaus Vyšemirskio darbuose, matosi gilesnis meninis požiūris į likimo atblokštą kraštą. O Nikolajaus Jagudino fotoalbumas, kuriame Kaliningrado srities miestai ir vietovės nufotrografuotos iš lėktuvo skrydžio, įtikina, kad šis kraštas tampa vis atviresnis visiems.

Lietuvoje daugiau dėmesio R. Urbono kūryba susilaukė po jo mirties. Buvo surengta ne viena jo darbų personalinė paroda. Kaip dažnai pas mus būna, pradedame vertinti ir įvertiname žmogų, kai jo jau neturime šalia, arba nukrypstame į kitą kraštutinumą – paprastą žmogų sudieviname.

Valentinas Juraitis