Pabėtų bažnyčios liekanos. Valentino Juraičio nuotr.
Kiekviena gyvenvietė Karaliaučiaus krašte mena prūsų genčių ir lietuvininkų praeitį. Pabėtai (dab.Romanovo) ypatingas bažnytkaimis – čia buvo užrašyta prūsų kalba ir tapo perduodama ne vien žodžiu iš kartos į kartą, o užfiksuota materialiai – ant popieriaus.
Kunigas Abelis Vilis (apie1515–1595) sudarė prūsų kalbos katekizmą ir išleido leidinio pavidalu. Todėl šis faktas gyvenvietę Pabėtus išgarsino. Nors šiuo metu čia turime tik bažnytėlės liekanas, tačiau ir Karaliaučiais rusų turizmo vadybininkai į Pabėtus atveža gausias ekskursijas net tik iš srities, bet ir iš užsienio, ir pasakoja apie unikalią išnykusios kalbos istoriją.
O istorija – tokia. Miestelis garsus tuo, kad čia gyveno ir dirbo prūsų-sembų kalbos puoselėtojai P. Mėgotas, A. Vilis.
Gyvenvietė keli kilometrai nuo Raušių (Svetlogorsko) (važiuojant į Karaliaučiaus pusę), pavadinta sovietinio karininko kapitono P. Romanovo, žuvusio šioje vietoje per karą, vardu. Bendrame karių kape ilsisi ir keli lietuviai: seržantas A. Ignatavičius, eiliniai J. Šliužavičius, J. Dudka, Didulis.
Abelis Vilis – kunigas, prūsų kalbos katekizmo sudarytojas, gimė Pabėtuose (Pabėtai/Pobethen/Romanovo). Čia gyveno ir jo protėviai – Matijas Vilis 1527 m. gauna ten malūną; iki 1540 m. Pabėčių pastorius buvo Michaelis Vilis. Po dvejų metų jo vietoje jau randame Abelį.
A.Vilio draugas buvo hercogo Albrechto dvaro pamokslininkas Johanas Funkas. Per Funką hercogas surado prūsiškai kažkiek kalbantį Vilį ir liepė pastarajam išversti į prūsų kalbą Martyno Liuterio „Mažajį katekizmą“ („Enchiridioną“). Dar 1545 m. Karaliaučiuje buvo išspausdinti du vokiečių – prūsų katekizmukai po penkiolika puslapių. A. Vilis per vienerius metus išvertė ir tais pačiais metais išleido „Enchiridioną“ (1561), kuriame, be vokiško teksto, jau buvo penkiasdešimt aštuoni prūsiški puslapiai. Kunigaikščio Albrechto pratarmėje pabrėžiama, kad būtina ugdyti prūsų kunigus ir apsišvietusius žmones iš laisvųjų prūsų.
Tekstai parašyti Sembos tarme ir yra mums išlikusios prūsų kalbos pagrindas. Viliui versti padėjo Pabėčių bažnyčios vertėjas prūsas baudžiauninkas Paulė Mėgotas iš Bigyčių kaimo. Deja, kaip teigia prūsiados tyrinėtojas Vincas Vileišis, A. Vilio prūsiška kalba turi daug trūkumų, iškraipymų, svetimybių, apgailestaujama, kad tarp tikrų jos žinovų tebuvo tik neišsimokslinę baudžiauninkai, nedaug ką padėję A. Viliui, negalėję užfiksuoti savo kalbos lobių.
Paulius Povilas Megotas (Megott Paul) (apie 1530–1595 m.) buvo prūsas, save vadino laisvu valstiečiu, nors teko jam eiti lažą pas atmoną Georgą Eichichtą. Dėl to A. Vilis skundėsi, kad P. Megotas yra užimtas pašaliniais ūkio darbais. Kaip vertėjas P. Megotas padėjo A. Viliui, silpnai mokančiam prūsų kalbą, versti Katekizmą iš vokiečių į prūsų kalbą. Sulaukęs senatvės, P. Megotas laiške Prūsijos kunigaikščiui (1595 m.) prašė skirti jam ūkelį už nuopelnus evangelikų liuteronų bažnyčiai, kaip prūsų, latvių, lietuvių ir kuršių kalbų vertėjui.
Tais laikais liuteronybėje buvo populiarus osiandrizmo judėjimas, kėlė pavojų skaldyti liuteronų bažnyčią. Jis buvo oficialiai pasmerktas kaip sekta. Kaip sektantas 1566 m. buvo nuteistas mirti J. Funkas, o jo draugas A.Vilis pateko į kalėjimą. Gal dėl išgyvenimų paskui jis apako, bet tęsė savo kaip kalbininko darbą, nuo 1575 m. gyveno Karaliaučiuje. Mirė Lyvenikės ligoninėje.
Tačiau nukentėjusio kunigo gimtieji Pabėtai tapo prūsų kalbos vienu iš atminties paminklų.
Valentinas Juraitis
Eva Labutytė. ,,Abelis Vilis“, mišri technika. (Fragmentas.). 1973 m.
Užraše ir lietuvis bendrame karių kape Pabėtai/Romanovo. 2010 m.
Pabėtų bažnyčios liekanos. 2010 m.
Valentino Juraičio nuotr.
