Jurgis Gerulis. Nuo čerpių (šiaudinės) pastogės iki universitetinių aukštumų

Karjeros laipteliais, formaliai žiūrint, XX a. pradžios Mažojoje Lietuvoje gerokai aukščiau palypėjo mažlietuvininkų veikėjas kultūrininkas Jonas Vanagaitis, Prūsijos parlamento(landtago) deputatai, Prūsijos lietuvių tautos tarybos pirmininkas teologas Vilius Gaigalaitis, teisininkas, kalbininkas dr.Vilius Steputaitis ir kiti. O jų amžininkas Jurgis Gerulis (Gerulaitis), pasirinkdamas provokišką liniją, žengė dar toliau. Tapo universiteto rektoriumi, paklausiu paskaitininku kituose Europos universitetuose.

Perkratant J. Gerulio biografijos faktus, galima susidaryti įspūdį, kad tai buvo drąsus, ryžtingas kaimo berniokas, nestokojantis liaudiškos nuovokos, kaip patogiau susitvarkyti savo gyvenimą.

Siekiant karjeros, jau nuo senų (feodalinių) laikų žinoma, kad pirmiausia svarbu teisingai ,,apsiženyti“. Jis vedė vokiečių aristokratų ,,atšaką“, kilusią iš Latvijos, ir tokiu būdu susigiminiavo su įtakingais ir turtingais Kalavijuočių ordino ainiais, pateko į ratą tų, tarp kurių apie valstietišką kilmę geriau net neužsiminti.

Buitiniame virtuvės konflikte, galima numanyti, Jurgio žmona, aristokratė, tiesiai šviesiai ir įžeidžiančiai ne kartą galėjo atsikirsti

– Žinai, Georgai, Tu gali paaiškinti Jogaudų kaimiečiams, bet ne man. Nepamiršk, iš kur atėjęs. Važiuok atgal į savo Jogaudus. Ir apskritai! Patylėk, kai aš kalbu, –  atrėždavo  Rygos vokiečių aristokratų ambicinga ir išpaikinta ponia, kurios ambicingumą dar sustiprindavo už lango tvyranti nacionalistinė arogantiška hitlerinė šovinistinė propaganda.

Vienas iš tokių atvejų  buvo, kai Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, tarpininkaujant Prezidentui A. Smetonai, pakvietė prof. J. Gerulį dėstyti baltistikos kursą besikuriančio humanitarų fakulteto studentams. Beveik jau buvo sutarta,

– Aš nevažiuosiu, – kategoriškai pasipriešino žmona, nesutikusi keltis iš Karaliaučiaus į provincialų Kauną.

Kaip kompromisą padirbėti Lietuvoje, nepaisant žmonos norų, J. Gerulis pasirinkdavo savo vasaros atostogas. Jis dalyvaudavo etnokalbinėse ekspedicijose, skaitė kursus Kauno universitete.

Matyt, kaip dažnam šeimos vyrui, jam tekdavo ir patylėti, sušvelninti konfliktą. Šeima yra šeima. Juk gimė sūnus, dukra, buvo matyti geros karjeros perspektyvos, galimybė išbandyti save mokslo baruose.

Nors ir kaip būtų, savimi pasitikinčiam ir savo gabumais bei kruopščiu darbu įrodžiusiam savo vertę J. Geruliui šeimoje tekdavo nuryti karčią mažlietuvio piliulę ir patylėti. Kylant nacionalsocialistinio judėjimo bangoms, jis įstojo į hitlerininkų partiją. Pradėjo kilti nacistiniais karjeros laiptais.

Kai kurie istorikai Jurgį Gerulį vertina kaip suvokietėjusį lietuvininką (savo karjeros viršūnėje akademiniuose ir nacistų partijos renginiuose jis, paklaustas apie  savo pavardės kilmę, neigė, jog ji kilusi nuo žodžio ,,geras“ ir kildino ją nuo žodžio ,,Gerhard“, oficialiai laikė save vokiečiu, nors jo tėvai, vidutiniai ūkininkai, giminė nuo seno gyveno Jogauduose, kalbėjo lietuviškai ir, kaip jis pats prisimena, iki šešerių metų kalbėjo lietuviškai, tik po to buvo mokomas vokiškai).

• 

• 

Kaip teigia kalendoriaus ,,Prūssa“ (1990 m.) leidėjai, būdamas lietuvis, nacionalsocialistų ideologiją J. Gerulis priėmė dar Hitleriui neatėjus į valdžią. Tačiau netrukus pats savo kailiu pajuto vokiškojo fašizmo esmę. Viena vertus, ne tik profesinės žinios, bet ir narystė partijoje J. Geruliui padėjo užimti Karaliaučiaus universiteto rektoriaus postą, kur jis dirbo iki 1937 m., kol nacistai, siekdami panaikinti visus senus lietuviškus Prūsos (prūsiškas pav.) toponimus ir pakeisti juos vokiškais vietų vardais, sukūrė komisiją. Tai padaroma 1938 m. (pvz., vietoj Stalupėnų atsirado Ėbenrodė, vietoj Pilkalnio – Šlosbergas, vietoj Lazdėnų – Hazelbergas).

Lietuvių kalbininkui tai buvo didelis smūgis, dar kartą įsitikinta, kad didžiavalstybinis šovinizmas visiškai nepriimtinas ne tik žydų atžvilgiu, bet pragaištingas ir mažai lietuvių tautai. Nenorėdamas turėti ką nors bendro su tokiu barbariškumu bei dalyvauti lietuviškos kultūros genocide, J. Gerulis atsisakė būti komisijos nariu, paliko rektoriaus postą ir išvyko į Berlyną, kur iki 1939 m. buvo universiteto profesorius.

Tapęs filologijos profesoriumi, jis buvo išrinktas Karaliaučiaus Albertinos universiteto rektoriumi. Kas tuomet buvo Albertina? XIX–XX a. pradžioje, po filosofo I. Kanto ir astronomo F. Beselio atradimų bei mokslinių darbų, Albertinos universiteto reitingas tapo labai aukštas. Tuometinėje Vakarų Europoje ši aukštoji mokykla, taip pat ir miestas su turtingu kultūriniu gyvenimu buvo lygiavertis Berlynui, Londonui, Paryžiui. O gal kai kuriais bruožais lenkė juos. Taigi intelektualų konkurencija tuometinėje Karaliaučiaus Albertinoje buvo gana didelė. Be abejonės, ir rektoriaus pareigybė buvo svarbi.

 Keletas biografijos faktų

Jurgis Gerulis (1888–1945?1953?) – kalbininkas baltistas, profesorius gimė 1888 m.rugpjūčio 13 d. Jogauduose, netoli Tilžės. Mokėsi Karaliaučiaus, Berlyno universitetuose ir 1912 m.gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1922 iki 1933 metų jis buvo Leipcigo universiteto profesorius. Saksonijos žemės švietimo ministras, Vokietijos universitetų departamento direktorius. Tai tik keletas pareigybių jo karjeroje. Domėjosi lietuviškomis tarmėmis ir 1930 m. paskelbė savo „Lietuviškos dialektologijos studijas“ (Litauische Dialektstudien) – tai jo svarbiausias mokslinis darbas. Savo vasaros atostogų metu Kauno universitete J. Gerulis vedė dialektografijos kursus, kartu su garsiu norvegų baltistu Christianu Stangu paruošė ir paskelbė Prūsos vieno lietuviško dialekto aprašymą. Jo pagrindinis darbas yra 1922 m. išspausdinta knyga „Senprūsiškieji vietovardžiai“ (Die altpreussischen Ortnamen), be kurios negalime įsivaizduoti šiuolaikinės prūsistikos. 

Paskelbė daug mokslinių straipsnių vokiškai, latviškai, lietuviškai leidžiamuose žurnaluose, tarp jų – ,,Tauta ir žodis”. Jis lietuvių kultūrai nusipelnė  tuo, kad 1922 m.  surinko ir fotografuotiniu būdu išleido Martyno Mažvydo raštus. Kaip kolekcininkas turėjo išsaugojęs vienintelį Mažvydo parengtą ir Vilento išleistą lietuvišką giesmyną ,,Giesmės Krikščioniškos“. Domėjosi ne tik prūsiška tematika, bet ir visomis lietuviškomis tarmėmis, apie Vilniaus krašto lietuvių tarmes parašė studiją.

J. Gerulis taip pat tyrinėjo bei skelbė lietuviškos raštijos paminklus. Jis daug nusipelnė rinkdamas medžiagą apie Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos puoselėtojus, vadovavo moksliniams darbams. Ugdant lietuvių kalbą, nusipelnė ne mažiau nei mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis, tačiau mokslininko įsitraukimas į politiką lėmė, kad jis mūsų kultūriniame gyvenime beveik nežinomas.

Kaip pažymi Mažosios Lietuvos raštijos tyrinėtojas profesorius Domas Kaunas, remdamasis Karaliaučiaus universiteto baltisto studentų prisiminimais, J. Gerulis buvo stambus, aukštas ir petingas vyras, labiau panašus į karininką, o ne į mokslininką. Studentai jį pravardžiavo Gorila. Su jais J. Gerulis elgdavosi kaip prūsų puskarininkis su naujokais. Dažnai šaukdavo. Šį savo elgesį aiškino tuo, kad nori atsijoti tuos nekantrius, nedarbščius prisiplakėlius studentus, kurie netiks sunkiam ir kruopščiam kalbininko darbui. Beje, J. Gerulis ir buvo karininkas. 1914 m., baigęs filologijos studijas Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose, jis išėjo į karą. Eiliniu tarnavo neilgai, bet karyboje pasiekė daugiau negu puskarininkis Hitleris. Netrukus J. Gerulis tapo leitenantu, vadovavo artileristų kuopai, buvo sužeistas. Už pasižymėjimus mūšiuose jo vadovaujama kuopa, kaip retas atvejis, buvo pavadinta jo vardu, o vadas apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Galbūt karas, kariuomenė J. Gerulį pastūmėjo į vokiškumą. Prūsijos vokiečiai ištobulino lietuvininkų nutautinimo mašiną: mokykla–bažnyčia–prūsiška kariuomenė.

…Nebuvo veidmainis, neslėpė minčių po intelektualia profesoriaus kauke, nes to nenorėjo daryti ir galėjo sau leisti taip elgtis. Tačiau šios savybės paprastai nepatinka nė vienai valdžiai. J. Gerulio tiesmukiškumas ir  lietuviška kilmė nepatiko ir Prūsijos valdžiai, ypač partiniam vadovui gauleiteriui Erichui Kochui, kuris buvo gerokai menkesnio išsilavinimo nei profesorius.

…Kartą vienas dėstytojas atėjo prašyti rekomendacijos į nacių partiją ir paklausė, ką apie jį gali pagalvoti kolegos, kad stoja taip vėlai, kai Hitleris jau aukštai valdžioje. ,,Aišku, kaip pagalvos, kad esi kiaulė!“ – atsakė profesorius.

J. Gerulis siekė metodiškai ištirti lietuvių raštijos pradžią Rytų Prūsijoje. Jo mokiniai – kalbininkai Pranas Skardžius, Antanas Salys ir kiti. Kaip disertacijų mokslinis vadovas Viktorui Falkenhanui jis patarė peržiūrėti daugybę XVI a. archyvinių bylų. Skatino pirmiausia imtis J. Bretkūno lingvistinės medžiagos, visokeriopai jam padėjo. Ilgainiui gimė šio mokslininko veikalas apie žymųjį Labguvos pastorių, kiti fundamentalūs lingvistikos darbai.

Vėliau V. Falkenhanas (Rytų Vokietijos mokslininkas, kalbininkas) prisiminė, jog J. Gerulį paskutinį kartą sutikęs Rytų fronte, netoli Smolensko, vilkintį vokiečių kontržvalgybos majoro uniforma. Profesorius prisipažino savo mokiniui, kad tarnyba jam nemiela, dažnai tenka dirbti su visokiais atmatomis, išdavikais, kurie vokiečių lagerio nelaisvę iškeičia į laikiną tariamąją diversanto laisvę. Aplink tik kriminaliniai elementai, ir tik retas kuris buvo pasiryžęs idėjiškai kovoti su bolševizmu. Profesorius džiaugėsi surasdamas laisvą minutę filologijos tyrinėjimams. O tokių minučių ir valandų vis tiek suranda.

Tačiau ir J. Gerulio kaip kontržvalgybininko darbo negalima išbraukti, tuo labiau kad jo gyvenime veikla paliko gilų rėžį. Jis sovietiniams enkavėdistams daug kiaulysčių pridarė. Mokėdamas daug kalbų, būdamas geras psichologas, analitikas, galėjo įsigilinti į įvairių tautų mentalitetą. Žvalgybininko karjerą jis pradėjo likus dvejiems metams iki karo. Būdamas Abvero karininku, versdavo ukrainiečius, baltarusius dalyvauti žvalgybinėje diversinėje veikloje. Vokiečiams užėmus Pabaltįjį, vadovavo Abvero diversantų rengimui ir diversijų organizavimui visame Pabaltijo fronto ruože.

Sovietinis žvalgybininkas Juozas Jakaitis savo knygoje ,,Išdavystės keliu“ su fotografiniu tikslumu įvardija J. Gerulio žvalgybinę veiklą, net nurodo būstinės karo lauko paštą Nr. 31 104, kuris įsikūrė 1941 m. Rygoje. J. Geruliui priklausė Pabaltijyje buvusios diversijų mokyklos, taip pat jis buvo Imerijos vyriausiosios saugumo valdybos įgaliotinis lietuvių reikalams. J. Jakaitis savo knygoje ne kartą mini J. Gerulio pavardę, o knyga, išleista 1975 m. 40 tūkst. egz. tiražu, matyt, turėjusi atlikti propagandinę užduotį.

 J. Gerulio vadovaujamos žvalgybos mokyklos, jų buvo dvi Latvijoje, keletas Rytprūsiuose, surinkdavo belaisvius, daugiausia vlasovininkus, apmokydavo ir siųsdavo į rusų užnugarį diversijoms. Šios grupės ilgai neišsilaikydavo, bet žalos padarydavo. Karo metu J. Gerulis dažnai lankydavosi ir Lietuvoje, tačiau savo tarnybos, veiklos neviešino. Teigiama, kad J. Gerulis, artėjant Raudonajai Armijai, Žukuose, Kaltinėnuose buvo susitikęs su lietuvių pasipriešinimo organizacijomis, ragino susijungti su vokiečiais ir tęsti partizaninį karą, bet ši veikla nepasiekė konkrečių susitarimų.

Pralaimimas karas, įvykę trys vokiečių sąmokslininkų pasikėsinimai į Hitlerį, paties J. Gerulio sūnaus žūtis Rytų fronte netoli Ilmenio ežero galėjo pakeisti ir jo nuotaikas. J. Gerulis buvo sovietų suimtas 1945-aisiais Berlyne. Įvairiuose šaltiniuose skelbiama, kad sušaudytas 1945–1953 metais.

Šia tema, kol nepaskelbti visi karo meto archyvai, galima fantazuoti iki begalybės. Galima sukurti amerikiečių–rusų stilistikos trilerį-serialą, kokių darbar TV ekranuose yra daugybė.

…Tačiau, logiškai mąstant, šį mokslininką galėjo sušaudyti tik per biurokratinę enkavėdistų klaidą. Vertingas jis buvo ne mažiau nei feldmaršalas Frydrichas Paulius. Per daug gerai pažinojo aukštus politinius Reicho sluoksnius, visokių veikėjų užkulisinį gyvenimą. Po karo daugelis geriausių vokiečių specialistų ėmė dirbti amerikiečių karo mašinai. J. Gerulis galėjo žinoti, kaip ir iš kur apie juos gauti informaciją.

Gandų lygyje teigiama, kad vieni matė J. Gerulį dirbantį Maskvoje, V. Lenino bibliotekoje, vėliau – vienoje iš Rusijos leidyklų. Treti sakė, kad enkavėdistai jam įtaisė naują žmoną, baltakrūtę rusaitę. Šeštajame dešimtmetyje Gerulienė žuvo neaiškiomis aplinkybėmis eismo įvykio metu Vakarų Berlyne. O pokario metais, atstatant Vilniaus universitetą, seniesiems lenkų padagogams-lektoriams pasitraukus į sovietų perduotą Breslau–Vroclavo universitetą, Vilniuje trūko pedagogų. Maskva tuometiniam švietimo komisarui Juozui Žiugždai siūlė kadrų pastiprinimą – patyrusį kalbininką, baltistą, filologą… Kartais gandai būna gajesni už faktus.

Įdomu pažymėti, kad majorą Jurgį Gerulį, jau pasitraukusį iš karinės tarnybos (nežinia kodėl, karas dar nebuvo pasibaigęs) į Berlyną, 1945 m. surado ir suėmė kitas majoras enkavėdistas, Kauno komjaunuolis pogrindininkas Aleksandras Slavinas – ilgametis pogrindžio komunistų ryšininkas.

• 

• 

• 

Už sėkmingas Berlyno operacijas sovietiniam žvalgybininkui buvo suteiktas aukštesnis karinis laipsnis prisegant dar vieną žvaigždę, ir jis tapo papulkininkiu. Enkavėdistų grupę, kuriai, matyt, jis ir vadovavo, lydėjo sėkmė: taip buvo suimti ir sovietų saugumo organams perduoti vokiečių gen. E. Justas, buvęs lietuviškos savivaldos vadovas gen. P. Kubiliūnas ir kiti hitlerininkų pareigūnai, kurie vėliau buvo sušaudyti. Šiuos duomenis aptikę archyvuose ir paskelbę savo straipsniuose istorikai Antanas Martinionis, dr. Nastazija Kairiūkštytė nagrinėja ir tą aplinką, kuri susidarė Vokietijoje po karo, kai ją užplūdo tūkstančiai pabėgėlių, ir jie buvo apgyvendinti pabėgėlių DP stovyklose, savotiškuose getuose.

Tą aplinką DP įtaigiai atspindi išeivio Kazio Daugėlos fotoparoda, ne kartą eksponuota Lietuvoje.

Nors kraštas buvo padalytas į sovietinę, anglų ir amerikiečių zonas, enkavėdistams ir kitų šalių žvalgybininkams tai nebuvo kliūtis, – kiauras rėtis. A. Slavinas, turėjęs ir aiškių žurnalisto įgūdžių, ir propagandininko polėkių. Tai parašyta vadovaujantis stalinizmo retorika. Tačiau išties pabėgėlių padėtis, kuri dar tęsėsi 1944–1949 m., buvo nepavydėtina. Nė vienas nežinojo, ar sugrįš atgal į tėviškę, į Sibirą ir lagerius, ar  bus leista emigruoti į Ameriką, Australiją. Visi aplinkui save apgaudinėjo arba melavo, sakydami, kad greitai prasidės trečiasis pasaulinis karas. Ir neretai tuose vadinamuosiuose kekšynuose tardant gražuoles, buvusias Kauno Konrado kavinės lankytojas, nebuvo džentelmeniškumo. Tardant pabėgėlius ir norint sužinoti, kas kur slepiasi ir ką veikia, buvo siekiama įvaryti baimės. Tuomet čia pat ir būdavo nusprendžiama, kuri gražuolė keliaus į Sibirą, o kuri pasiliks emigracijoje.

Po Antrojo pasaulinio karo J. Gerulio gentainių lietuvininkų likimas Prūsijoje buvo dar žiauresnis. Artėjant Raudonajai Armijai, Rytprūsių lietuvininkams hitlerininkai neleido evakuotis į Vokietiją, jie tapo patrankų mėsa. Vieno dokumentinio filmo, transliuoto per TV, liudininkė prisimena, jog civiliai Rytprūsių gyventojai po bombardavimų buvo laidojami bombų duobėse, kuriose būdavo tiek prikraunama aukų, jog kai kurios jų kūno dalys kyšodavo iš po žemių… Užėję sovietai, I. Černiachovskio armijos daliniai elgėsi dar žiauriau, nes dar nebuvo apsispręsta, kaip Raudonoji Armija – nugalėtoja elgsis įžengus į vokiškąsias žemes.

Trečiojo Baltarusijos fronto propagandos ruporo – žurnalisto ir rašytojo Iljos Erenburgo isterija buvo ypač žiauri: ,,…žudyk priešą savo urve“. Vėliau padėtis sušvelnėjo, matyt, buvo susivokta, kad žiaurus elgesys su liaudimi tik sustiprina pasipriešinimą. Žiaurumų kiek sumažėjo po aktyvios gebelsinės propagandos, Nemerkiemio (Majakovskoje) žudynių pagarsinimo pasauliui, filmuotos medžiagos rodymo apie sovietų žiaurumus.

Stalinas savo kariams vėl sugrąžino dienos maisto davinius, kuriais jie iki tol turėdavo kasdien apsirūpinti apiplėšdami vietinius gyventojus. Tačiau lietuvininkus sovietai  traktavo kaip tikrus vokiečius ir prievarta iškeldino iš gimtųjų vietų į Vokietiją, o vietovardžius, jau hitlerininkų  suvokietintus, pakeitė rusiškais.

Kaip pažymina rusų istorikų fundamentaliame leidinyje ,,Očerki Vostočnoj Prusiji“ (/Rytų Prūsijos istorijos bruožai/, Kaliningrad, 2003), į Rytų Vokietiją buvo iškeldinta, suvarant į lagerius, 2 mln.  pabėgėlių. Tarp jų – mažiausiai pusė buvo lietuvių kilmės arba lietuviai. Ir šie žmonės, daugelis nieko bendro neturintys su fašizmu, buvo lietuvių kilmės, išvaryti iš gimtųjų vietų, perduoti germanų įtakon, galutinai nutautinti.

 Iš jų 300 tūkst. vietinių gyventojų žuvo per bombardavimus arba dingo be žinios. Šiuo metu krašte nėra nė vieno simbolinio kapo, kuris žymėtų čia žuvusius civilius gyventojus. Tačiau padėtis tampa humaniškesnė, vis labiau civilizuota. Šimtai vis dar atrandamų sovietinių karių palaikų perlaidojami į bendrus broliškuosius kapus. Jau atsirado hitlerininkų pusėje kariavusiųjų ir žuvusiųjų kapai. Taigi šiandieninėje Kaliningrado srityje siekiama atgaivinti žmogiškąsias vertybes, ko anksčiau nebuvo galima net tikėtis.

Apie tapatumą. Lietuvininkai ir lietuviai

Kadaise Tilžės lietuvininkai, gyvenantys Mažojoje Lietuvoje, taip ironiškai kalbėdavo apie lietuvius anapus Nemuno: ,,Kaizeris mus išmokė darbštumo ir laikytis instrukcijų, o jūs, būdami ,,po caru-batiuška“ pradėjote gerti degtinę, tinginiauti ir vogti.“

Statistika tai patvirtina.  Caras Nikolajus II  ketvirtadalį biudžeto surinkdavo iš degtinės monopolio…

Pasakyta, ir taškas. Iš tiesų kadaise lietuvininkai daug turtingiau gyveno, savo namuose naudojo elektrą,  žemės ūkio mechanizmus, buvo labiau išsimokslinę. O anapus Nemuno dar pleveno žibalinė ir buvo matyti šiaudiniai stogai. Smetonos valdomoje Lietuvoje taip pat nepatikliai, o kartais ir su pavydu į lietuvininkus žiūrėta dėl jų išdidumo, turtingesnio bei sotesnio kąsnio.

Štai tau ir likimas, negailestingas… Dabar lietuvininkų protestantų nedaug teliko Kaipėdos krašte. O tarp daugybės intelektualų ryškiausia asmenybė išliko rašytoja  lietuvininkė Ieva Simonaitytė.

Kiti lietuvininkai, gyvendami Vokietijoje, nesielgia kaip žydai ir armėnai, kurie visokeriopai padeda savo tautiečiams. O lietuvininkai savo šaknų išsižada, teigia esą tikri vokiečiai, matyt, bijo prarasti savo karjeros vokiškąsias perspektyvas.

Viena iš nedaugelio išimčių yra Ottas Šneidereitas, parašęs knygą ,,Prūsai“, kuri išleista ir lietuvių kalba.

Liūdna pripažinti, bet mūsų lietuvininkai, gyvendami šalia didelių tautų, vokiečių pašonėje iš Antano tapdavo ansu, o sulenkėję – iš Juozo juziku. Tik šalia latvių išlikdavo ir išlieka lietuviais.

Dabartinėje Vokietijoje surasi daug baltų kilmės pavardžių. Vienos iškiliausių: dabartinis Berlyno meras Klausas Voverait, socialdemokratų partijos veikėjas, Georgo Gerulio dukra, gyvenanti kažkur Vokietijoje, kažkurios įmonės komercijos direktorius Martins Naujocks, kino festivalio vadybininkė Manuella Guddait, fotografė iš Kilio Camella Budrat. Ir kiti.

Pastarąją ir pasiteiravau, ar ji nebūsianti lietuvių kilmės.

– Aš esu kilusi iš Rytų Vokietijos, tai mano vyro pavardė, bet jis save kildina iš vokiečių kunigaikščių Budenbrokų dinastijos. Žinai, tų, kur Tomo Mano romane aprašoma…

– Žinoma, žinoma, labai tikėtinas dalykas! Bet tikriausiai jo senelis buvo vežikas Budratas ar Budraitis, šlubu kuinu tuščias salyklo statinaites kažkur Gumbinės (Gusevo) ar Eitkūnų (Černyševskoje) alaus daryklose vežiojo… Ir tiek, – ironiškai, plačiai nusišypsojau.

Ir neturėjau daugiau ką pridurti.

Valentinas Juraitis