Gerviškėnai (rus. Prioziorskoje, vok. Gervisckehmen) – bažnytkaimis, lietuvių raštijai svarbus tuo, kad čia tarnavo kunigas Fridrichas Hohlfeldas, išgelbėjęs dalį K. Donelaičio rankraščių.
Iš mus pasiekusių faktų galima spręsti, kad jis buvo smalsus, kruopštus ir platesnių pažiūrų žmogus – kunigas, kuris domėjosi literatūra, siekė geriau išmokti lietuvių kalbą, kad galėtų įtaigiau skleisti Dievo žodį ir Prūsijos karaliaus parėdymus vietiniams lietuvininkams.
Su K. Donelaičiu jam jau neteko susitikti, nes poetas jau prieš gerą dešimtį metų buvo iškeliavęs Anapilin. Tačiau apie Tolminkiemio metraštininko talentus jis buvo girdėjęs iš bičiulio K. Jordano, taip pat ir iš poeto žmonos Anos Reginos Olefant-Donelaitienės. Jis bendraudamas su kolega K. Jordanu, matyt , išsikalbėjo apie K. Donelaičio poetinius polinkius. Matė ir pavartė, skaitė Tolminkiemio ganytojo rankraščius. Susižavėjo poeto kūryba.
– Kokia graži vaizdinga kalba, taiklūs pastebėjimai. Tokių pasakymų, išsireiškimų Albertinos universitete, Lietuvių seminare, mūsų nemokė. Manding, gal gražų lietuvišką žodį būtų galima panaudoti ir mano pamoksluose Gerviškėnų tikintiesiems, – galbūt, taip audė tokią mintį kunigas Fridrichas, perrašydamas poeto hegzametrą.
Apdiliusių, aptriušusių rankraščių pluoštas. Paėmė ir persirašė. ,,Pasidarė”, kaip dabar sakoma, K. Donelaičio rankraščių nuorašus.
Su klebonu Fridrichu Hohlfeldu Donelaičio rankraščių nuorašai 1794 m., Gerviškėnų parapijoje, , čia atsidūrė ir K. Donelaičio rankraščių kopijos.
Per karų ir kitas suirutes dalis Donelaičio rankraščių dingo. Ir tik kunigo J.Hohlfeldo išsaugotų nuorašų dėka turime antrąją METŲ poemos pusę. Vėliau, gavęs nuorašą, Karaliaučiaus Albertinos universiteto prorektorius, prof. Liudvikas Rėza, F. Hohlfeldo išsaugotus nuorašus pavadins ,,Rudens gėrybėmis” ir ,,Žiemos rūpesčiais” ir išspausdins visą poemą.
Valentinas Juraitis: 2016 metais, kai lankiausi Gerviškėnuose, bažnytėlė, statyta 1805 m., buvo palyginti gerai išsilaikiusi. Bažnytėlė nedidelė, kukli, būdinga liuteronų tikėjimui. Parapijiečiais nestatė didelės, nes tuo metu buvo sunkmetis. Dabar Gerviškėnų bažnytėlė paversta sandėliu, tačiau, kol stogas ne kiauras-pastato konstrukcija dar nesupuvo.
Gerviškėnuose šiandien nedaug kas primena Donelaičio ir Hohlfeldo laikus. Visas maldos namus, kaip ir kryžiuočių pilis, Kaliningrado srityje šiuo metu prižiūri ir valdo pravoslavų cerkvės atstovai, liaudyje vadinami ,,batiuškomis”. Jų kryptingos veiklos dėka, dar nesugriuvusios kirchės vėl atvėrė duris dvasiniam gyvenimui, čia vyksta pravoslavų pamaldos… Tolminkiemio kaimynystėje, už kelių kilometrų – Romintoje (Krasnolesje rus.), atsiradus veikliems jauniems popui ir vietinės mokyklos mokytojui- kraštotyrininkui, bažnyčia buvo pilnai atstatyta, restauruota pakilo iš griuvėsių – vėl vyksta pamaldos. Iš daugelio pilių griuvėsių, pagal kuklias finansines galimybes pašalintos šiukšlės, išvaryti benamiai ir girtuokliai…
Kažką konkretesnio kalbėti apie lietuvininkų paveldo, konkrečiai Gerviškėnų bažnyčios išsaugojimą, ar bent lituanistikos paveldo įamžinimą, šiandien kalbėti sunku. Vyksta geopolitinis karas, didžiulė priešprieša, kad kompromisų ir bendradarbiavimo vargiai tikėtina.
Ypatingos vertės ir reikšmės turi išlikusieji K. Donelaičio rankraščiai, kurie sudaro brangiausiąją jo palikimo dalį. Tie rankraščiai ypač svarbūs turint galvoje tą aplinkybę, jog pats K. Donelaitis, kaip žinoma, nieko iš savo kūrybos neišspausdino, ir todėl jo išlikusieji autografai yra pirmasis patikimiausias šaltinis poeto kūrinių teksto autentiškumui nustatyti, kai kurioms jo kūrybos savybėms išaiškinti.
Išlikusieji K. Donelaičio rankraščiai turi savo istoriją. K. Donelaičiui mirus, jo žmona „Metų“ autografus, kartu su kitais poeto rankraščiais bei užrašais, atidavė Valtarkiemio pastoriui J. G. Jordanui (1753–1822), vienam iš artimiausių K. Donelaičio bičiulių, susidomėjusių jo kūryba. Pastorius J. F. Holfeldas (1768–1829), atsikėlęs 1794 m. į kaimyninę Gerviškėnų parapiją, susipažino su J. G. Jordano turimais K. Donelaičio rankraščiais ir, susidomėjęs ypač „Metais“, visus ar bent daugumą tų rankraščių nusirašė. J. Jordanas, išsaugojęs K. Donelaičio rankraščius daugiau kaip dvidešimt metų, dvi poemos dalis – „Pavasario linksmybes“ ir „Vasaros darbus“ – nusiuntė susipažinti Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) universiteto profesoriui, žinomam lietuvių liaudies dainų rinkėjui ir propaguotojui L. Rėzai (1776–1840), šiam laiške paprašius J. Jordaną atsiųsti lietuvių liaudies dainų. Likę pas J. Jordaną „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščiai karo metu (1812) žuvo. L. Rėza, J. Jordanui tarpininkaujant, gavo iš J. Holfeldo jo anksčiau nusirašytąsias kitas dvi „Metų“ dalis ir, kaip žinoma, paruošė pirmąjį poemos leidimą (1818), tuo įvesdamas K. Donelaitį į literatūrą.
L. Rėzai mirus, jo rankraštinis palikimas”, kuriame buvo „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ autografai, pateko į Rytų Prūsijos archyvus, kur ir buvo laikomas iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo šie K. Donelaičio rankraščiai yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne. Toji K. Donelaičio rankraščių bei užrašų dalis, kuri buvo išlikusi pas J. Jordaną, vėliau atsidūrė „Prūsijos“ draugijos senovei tyrinėti žinioje. Šios rankraščių dalies likimas šiuo metu nežinomas. Daugumą tos rankraštinės medžiagos, rašytos, be mažų išimčių, vokiečių kalba, paskelbė savo metu vokiečių literatūros istorikas Fr. Tecneris („Unsere Dichter in Wort und Bild“, VI, 1896; „Altpreussische Monatsschrift“, XXXIII, 1896; XXXIV, 1897; 51 t., 1915).
1955 metais pažymint K. Donelaičio mirties 175-ąsias metines Lietuvių kalbos ir literatūros institutas vadovaujant akademikui, prof. K. Korsakui, dr. L. Gineičiui ir kitiems kultūrininkams parengė spaudai ir išleido Kristijono Donelaičio rankraščių faksimiles.
Siekiant, kad lietuvių tautos kultūrinis palikimas nepradingtų, nenueitų užmarštin, būtina rūpintis K. Donelaičiu bei jo literatūriniu palikimu, iškilo gyvas reikalas padaryti kuo lengviau prieinamus poeto originalus, – leidinio pratarmėje rašo sudarytojai.
Šiandien net ir eiliniams skaitytojui nereikia aiškinti, ką savyje slepia originalas. Tai unikalus vienetinis popieriaus lapas, prie kurio prisilietė mūsų pirmojo pasaulietinio poeto ranka. Net ir originalo kopija 1:1 perteikia daug informacijos- tai K. Donelaičio braižas, širdies virpesiai, daug pasakantys apie jo charakterį, būdo ypatumus.
Pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje paskelbti K. Donelaičio rankraščiai- faksimilės ir šiandien yra svarbus muziejinis literatūrologijos įvykis. Šiame leidinyje fotografiniu būdu pateikiami visi šiuo metu Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne saugomi K. Donelaičio : „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, poemos fragmentas „Forsetzung“ (Tęsinys), du K. Donelaičio laiškai. Visi šie rankraščiai sudaro stambaus (36 x 21 cm) formato sąsiuvinį, kurio popierius šiurkštus, pageltęs, palyginti gerai išsilaikęs, tekstas lengvai įskaitomas.
Šis specifinis leidinys anuomet buvo išleista 1500 egz. tiražu.
Šiame leidinyje skelbiami K. Donelaičio autografai, kurie iki šiol, kaip didžiulės vertės rankraštiniai dokumentai, negalėjo būti duodami platesniam naudojimuisi, dabar pasidaro prieinami platiesiems visuomenės sluoksniams. Šis leidinys, perteikiąs K. Donelaičio natūralaus dydžio autografus su visomis jiems būdingomis ypatybėmis, naudojamas K. Donelaičio kūrybinio darbo, kalbos, rašybos, kirčiavimo ir kitiems tyrinėjimams. Be to, jis tinka kaip vaizdinė priemonė mokykloms, literatūrinėms parodoms.
Įžymiojo lietuvių tautos poeto, mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio autografų paskelbimas skatino daugiau domėtis jo literatūriniu palikimu, prie dar gilesnio ir visapusiškesnio jo kūrybos studijavimo.
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, kai buvo sprendžiamas Rytų Prūsijos likimas ir priklausomybė Vakarų, ar Rytų blokui. Sovietinė valdžia vienu metu dėjo nemažai pastangų įrodyti sąjungininkams – karo nugalėtojams, kad ši žemė ne vokiška, o baltų. Buvo parengtos istorijos studijos, išleistos knygos. Tuomet ir K. Donelaičio kūrybos palikimu buvos aktyviau susidomėta.
Tačiau po Potsdamo konferencijos 1945 m. vėjarodis ėmė krypti į kitą pusę. Sovietinė propaganda ėmė teigti, kad ši žemė su neužšąlančiu Karaliaučiaus uostu yra nuo seno slavų žemė. Tarsi baltiškos prūsų gentys čia gyvenę. Nebūtų 600 metų, nuo pat 1260 metų, sukilimo pradžios, nuožmiai kovoję su kryžiuočių ir vokiečių priespauda. O per Antrąjį pasaulinį karą kovojant su hitlerininkais, sprendžiant iš pavardžių bendruose kapuose, čia gyvybę paaukojo daugybės tautybių rusų, ukrainiečių, baltarusių, taip pat Vidurinės Azijos, tarp jų ir lietuvių karių. Taigi, vėjarodis visada krypsta į tą pusę, kur vėjas stipresnis.
Valentinas Juraitis
Iš ,,Kristijono Donelaičio rankraščių” knygos ,,Pavasario balsų” pradinis lapas.
Poemos ,,Metai” faksimilės.
Atsiliepimai
Puikus straipsnis. Tik yra korektūros, rašybos klaidelių: trūksta vieno kito intervalo tarp žodžių ir pan. Matyt, skubėjote paleisti į viešumą, bet internetas leidžia tai greitai ir lengvai patobulinti…
Pagarbiai
Algirdas Žemaitaitis
xxx
Puikus straipsnis. Pridėjus šiek tiek Donelaičio biografijos būtų tinkamas išversti į tas kalbas, į kurias yra išversti Donelaičio ,,Metai”. Donelaičio kalba nuo šių laikų modernybių yra nutolusi per tris šimtus metų ir dėl to kitų kraštų skaitytojus sudominti sunku. Tai girdėjau iš olandų vertėjo ir leidėjo.
Pabandykite tai padaryti ir šį projektą pateikti Kultūros ministerijai su tikslu išversti į svetimas kalbas, o vėliau pateikti užsienio skaitytojams per spaudą.
Edita Barauskienė
(romano apie K. Donelaitį ,,Tolminkiemio sodininkas” autorė)
xxx
… Apie Donelaitį ir donelaitianą yra nemažai parašyta. Ir įvairiomis kalbomis. Man regis, mes per mažai dėmesio skiriame kitų Mažosios Lietuvos veikėjų atminimo įamžinimui Europos Sąjungoje. Štai , kad ir Karaliaučiaus universiteto įkūrimas ir reformacijos įtvirtinimas Prūsijos hercogystėje. Man prieš akis pakliuvo vokiečių autorių parengtas, rusų kalba išleistas, Vilniuje atspausdintas 2020m., leidinys ,,Mesta reformaciji,.Kenigsberg ir gercovstvo Prusija”.
Šiame leidinyje rašydami apie Albertinos universitetą leidėjas Lorenc Grimoni, evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Rusijoje Ditrichas Braunas – nei žodžiu neužsimena , kad prie Albertinos ištakų buvo ir lietuvių kilmės Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, vėliau dirbo Liudvikas Rėza, Jurgis Gerulis ir kt. O minimos visai kitos vien vokiškos pavardės, publikuojamos išraiškingos iliustracijos.
Ar nevertėtų mūsų kultūrininkams parengti trumpus, dokumentais pagrįstus straipsnius vokiečių, rusų, anglų kalbomis ir pasiųsti minėtiems ir kitiems autoriams, leidėjams.
Algis Raudonis