Gerviškėnai (rus. Prioziorskoje, vok. Gervisckehmen) – bažnytkaimis, lietuvių raštijai svarbus tuo, kad čia tarnavo kunigas Fridrichas Hohlfeldas, išgelbėjęs dalį K. Donelaičio rankraščių.

   Iš mus pasiekusių faktų galima spręsti, kad jis buvo  smalsus, kruopštus ir platesnių pažiūrų žmogus – kunigas, kuris  domėjosi literatūra, siekė geriau išmokti lietuvių kalbą, kad galėtų  įtaigiau skleisti Dievo žodį ir  Prūsijos karaliaus parėdymus vietiniams lietuvininkams.

   Su K. Donelaičiu jam jau neteko susitikti, nes poetas jau prieš gerą dešimtį metų buvo iškeliavęs Anapilin. Tačiau  apie Tolminkiemio metraštininko talentus jis buvo girdėjęs  iš  bičiulio K. Jordano,  taip pat ir iš poeto žmonos Anos Reginos Olefant-Donelaitienės. Jis bendraudamas su kolega K. Jordanu, matyt , išsikalbėjo apie K. Donelaičio poetinius polinkius. Matė ir pavartė, skaitė Tolminkiemio ganytojo  rankraščius. Susižavėjo poeto kūryba.

– Kokia graži vaizdinga kalba, taiklūs pastebėjimai. Tokių pasakymų, išsireiškimų Albertinos universitete, Lietuvių seminare, mūsų nemokė. Manding, gal gražų lietuvišką žodį būtų galima panaudoti ir mano pamoksluose  Gerviškėnų tikintiesiems, – galbūt, taip audė tokią mintį kunigas Fridrichas, perrašydamas poeto  hegzametrą.

 Apdiliusių, aptriušusių rankraščių pluoštas. Paėmė ir persirašė. ,,Pasidarė“, kaip dabar sakoma,  K. Donelaičio rankraščių nuorašus.

Su  klebonu Fridrichu Hohlfeldu Donelaičio rankraščių nuorašai 1794 m., Gerviškėnų parapijoje, , čia atsidūrė ir K. Donelaičio rankraščių kopijos.

  Per karų ir kitas suirutes dalis Donelaičio rankraščių dingo. Ir tik  kunigo J.Hohlfeldo išsaugotų nuorašų dėka turime antrąją METŲ poemos pusę. Vėliau, gavęs nuorašą, Karaliaučiaus  Albertinos universiteto prorektorius, prof. Liudvikas Rėza, F. Hohlfeldo išsaugotus nuorašus pavadins ,,Rudens gėrybėmis“ ir ,,Žiemos rūpesčiais“  ir išspausdins visą poemą.

  Valentinas Juraitis: 2016 metais, kai lankiausi Gerviškėnuose, bažnytėlė, statyta 1805 m., buvo palyginti gerai išsilaikiusi. Bažnytėlė nedidelė, kukli, būdinga liuteronų tikėjimui. Parapijiečiais nestatė didelės, nes tuo metu buvo sunkmetis. Dabar Gerviškėnų bažnytėlė paversta sandėliu, tačiau, kol stogas ne kiauras-pastato konstrukcija dar nesupuvo.

Gerviškėnuose šiandien nedaug kas primena Donelaičio ir Hohlfeldo laikus. Visas maldos namus,  kaip ir kryžiuočių pilis, Kaliningrado srityje šiuo metu  prižiūri ir  valdo  pravoslavų cerkvės atstovai, liaudyje vadinami ,,batiuškomis“.  Jų  kryptingos veiklos  dėka, dar nesugriuvusios  kirchės   vėl atvėrė  duris  dvasiniam gyvenimui, čia vyksta   pravoslavų pamaldos… Tolminkiemio kaimynystėje, už kelių kilometrų   – Romintoje (Krasnolesje rus.), atsiradus veikliems jauniems  popui ir vietinės mokyklos mokytojui- kraštotyrininkui, bažnyčia  buvo  pilnai atstatyta, restauruota pakilo iš griuvėsių – vėl vyksta pamaldos. Iš daugelio pilių griuvėsių, pagal  kuklias finansines  galimybes pašalintos šiukšlės, išvaryti benamiai ir girtuokliai…

   Kažką konkretesnio kalbėti apie lietuvininkų paveldo, konkrečiai Gerviškėnų bažnyčios išsaugojimą, ar bent lituanistikos paveldo įamžinimą, šiandien kalbėti sunku. Vyksta geopolitinis karas, didžiulė priešprieša, kad kompromisų ir bendradarbiavimo vargiai tikėtina.

   Ypatingos vertės ir reikšmės turi išlikusieji K. Donelaičio rankraščiai, kurie sudaro brangiausiąją jo palikimo dalį. Tie rankraščiai ypač svarbūs turint galvoje tą aplinkybę, jog pats K. Donelaitis, kaip žinoma, nieko iš savo kūrybos neišspausdino, ir todėl jo išlikusieji autografai yra pirmasis patikimiausias šaltinis poeto kūrinių teksto autentiškumui nustatyti, kai kurioms jo kūrybos savybėms išaiškinti.

    Išlikusieji K. Donelaičio rankraščiai turi savo istoriją. K. Donelaičiui mirus, jo žmona „Metų“ autografus, kartu su kitais poeto rankraščiais bei užrašais, atidavė Valtarkiemio pastoriui J. G. Jordanui (1753–1822), vienam iš artimiausių K. Donelaičio bičiulių, susidomėjusių jo kūryba. Pastorius J. F. Holfeldas (1768–1829), atsikėlęs 1794 m. į kaimyninę Gerviškėnų parapiją, susipažino su J. G. Jordano turimais K. Donelaičio rankraščiais ir, susidomėjęs ypač „Metais“, visus ar bent daugumą tų rankraščių nusirašė. J. Jordanas, išsaugojęs K. Donelaičio rankraščius daugiau kaip dvidešimt metų, dvi poemos dalis – „Pavasario linksmybes“ ir „Vasaros darbus“ – nusiuntė susipažinti Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) universiteto profesoriui, žinomam lietuvių liaudies dainų rinkėjui ir propaguotojui L. Rėzai (1776–1840), šiam laiške paprašius J. Jordaną atsiųsti lietuvių liaudies dainų. Likę pas J. Jordaną „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščiai karo metu (1812) žuvo. L. Rėza, J. Jordanui tarpininkaujant, gavo iš J. Holfeldo jo anksčiau nusirašytąsias kitas dvi „Metų“ dalis ir, kaip žinoma, paruošė pirmąjį poemos leidimą (1818), tuo įvesdamas K. Donelaitį į literatūrą.

L. Rėzai mirus, jo rankraštinis palikimas”, kuriame buvo „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ autografai, pateko į Rytų Prūsijos archyvus, kur ir buvo laikomas iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo šie K. Donelaičio rankraščiai yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne. Toji K. Donelaičio rankraščių bei užrašų dalis, kuri buvo išlikusi pas J. Jordaną, vėliau atsidūrė „Prūsijos“ draugijos senovei tyrinėti žinioje. Šios rankraščių dalies likimas šiuo metu nežinomas. Daugumą tos rankraštinės medžiagos, rašytos, be mažų išimčių, vokiečių kalba, paskelbė savo metu vokiečių literatūros istorikas Fr. Tecneris („Unsere Dichter in Wort und Bild“, VI, 1896; „Altpreussische Monatsschrift“, XXXIII, 1896; XXXIV, 1897; 51 t., 1915).

    1955 metais pažymint K. Donelaičio mirties 175-ąsias metines Lietuvių kalbos ir literatūros institutas vadovaujant  akademikui, prof. K. Korsakui, dr. L. Gineičiui ir kitiems kultūrininkams  parengė spaudai ir išleido Kristijono Donelaičio rankraščių faksimiles.

   Siekiant, kad lietuvių tautos kultūrinis palikimas nepradingtų, nenueitų užmarštin, būtina rūpintis K. Donelaičiu bei jo literatūriniu palikimu, iškilo gyvas reikalas padaryti kuo lengviau prieinamus poeto originalus, – leidinio pratarmėje rašo sudarytojai.

   Šiandien net ir eiliniams  skaitytojui  nereikia aiškinti, ką savyje slepia  originalas. Tai  unikalus vienetinis popieriaus lapas, prie kurio prisilietė  mūsų pirmojo pasaulietinio poeto ranka.  Net ir originalo kopija 1:1  perteikia daug informacijos- tai  K. Donelaičio braižas, širdies virpesiai, daug pasakantys  apie jo charakterį, būdo ypatumus.

  Pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje paskelbti K. Donelaičio rankraščiai- faksimilės ir šiandien yra svarbus  muziejinis literatūrologijos  įvykis. Šiame leidinyje fotografiniu būdu pateikiami visi šiuo metu Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne saugomi K. Donelaičio : „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, poemos fragmentas „Forsetzung“ (Tęsinys), du K. Donelaičio laiškai. Visi šie rankraščiai sudaro stambaus (36 x 21 cm) formato sąsiuvinį, kurio popierius šiurkštus, pageltęs, palyginti gerai išsilaikęs, tekstas lengvai įskaitomas.

Šis specifinis  leidinys  anuomet  buvo išleista 1500 egz. tiražu.

   Šiame leidinyje skelbiami K. Donelaičio autografai, kurie iki šiol, kaip didžiulės vertės rankraštiniai dokumentai, negalėjo būti duodami platesniam naudojimuisi, dabar pasidaro prieinami platiesiems visuomenės sluoksniams. Šis leidinys, perteikiąs K. Donelaičio natūralaus dydžio autografus su visomis jiems būdingomis ypatybėmis, naudojamas K. Donelaičio kūrybinio darbo, kalbos, rašybos, kirčiavimo ir kitiems tyrinėjimams. Be to, jis tinka kaip vaizdinė priemonė mokykloms, literatūrinėms parodoms.

Įžymiojo lietuvių tautos poeto, mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio autografų paskelbimas skatino  daugiau  domėtis jo literatūriniu palikimu, prie dar gilesnio ir visapusiškesnio jo kūrybos studijavimo.

   Besibaigiant  Antrajam pasauliniam karui, kai buvo sprendžiamas   Rytų Prūsijos likimas ir priklausomybė  Vakarų, ar Rytų blokui. Sovietinė valdžia vienu metu dėjo nemažai pastangų įrodyti sąjungininkams – karo nugalėtojams, kad ši žemė  ne vokiška, o baltų. Buvo parengtos istorijos studijos, išleistos knygos. Tuomet ir K. Donelaičio  kūrybos palikimu  buvos aktyviau susidomėta.

   Tačiau po Potsdamo konferencijos 1945 m. vėjarodis  ėmė krypti į kitą pusę. Sovietinė propaganda ėmė teigti, kad ši žemė su neužšąlančiu Karaliaučiaus uostu yra nuo seno slavų žemė. Tarsi baltiškos prūsų gentys čia gyvenę.  Nebūtų 600 metų, nuo pat 1260 metų, sukilimo pradžios, nuožmiai  kovoję su kryžiuočių ir vokiečių priespauda. O per Antrąjį pasaulinį karą kovojant su hitlerininkais, sprendžiant iš pavardžių bendruose kapuose, čia gyvybę paaukojo daugybės tautybių rusų, ukrainiečių, baltarusių, taip pat Vidurinės Azijos, tarp jų ir lietuvių karių. Taigi, vėjarodis visada krypsta į tą pusę, kur vėjas stipresnis.

Valentinas Juraitis

Iš ,,Kristijono Donelaičio rankraščių“ knygos ,,Pavasario balsų“ pradinis lapas.

Poemos ,,Metai“ falsimilės.

Atsiliepimai

Puikus straipsnis. Tik yra korektūros, rašybos klaidelių: trūksta vieno kito  intervalo tarp žodžių ir pan. Matyt, skubėjote paleisti į viešumą, bet  internetas leidžia tai  greitai ir lengvai patobulinti… 

Pagarbiai

Algirdas Žemaitaitis

xxx

   Puikus straipsnis. Pridėjus šiek tiek Donelaičio biografijos būtų tinkamas išversti į tas kalbas, į kurias yra išversti Donelaičio  ,,Metai“. Donelaičio  kalba nuo šių laikų modernybių yra nutolusi per tris šimtus metų ir dėl to kitų kraštų skaitytojus sudominti sunku. Tai girdėjau iš olandų vertėjo ir leidėjo.

   Pabandykite tai padaryti ir šį projektą pateikti Kultūros ministerijai su tikslu išversti į svetimas kalbas, o vėliau pateikti užsienio skaitytojams per spaudą.

Edita Barauskienė

 (romano apie K. Donelaitį ,,Tolminkiemio sodininkas“ autorė)

 xxx

… Apie Donelaitį ir donelaitianą yra nemažai parašyta. Ir įvairiomis kalbomis. Man regis, mes per mažai dėmesio skiriame  kitų Mažosios Lietuvos veikėjų  atminimo įamžinimui Europos Sąjungoje. Štai , kad ir  Karaliaučiaus universiteto įkūrimas ir  reformacijos įtvirtinimas  Prūsijos hercogystėje.  Man prieš akis pakliuvo vokiečių autorių parengtas, rusų kalba išleistas, Vilniuje atspausdintas 2020m.,  leidinys ,,Mesta reformaciji,.Kenigsberg ir gercovstvo Prusija“.

 Šiame leidinyje rašydami apie  Albertinos universitetą  leidėjas Lorenc Grimoni, evangelikų liuteronų bažnyčios  vyskupas Rusijoje Ditrichas Braunas – nei žodžiu neužsimena , kad prie Albertinos ištakų buvo ir lietuvių kilmės Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, vėliau dirbo Liudvikas Rėza, Jurgis Gerulis ir kt. O minimos visai kitos vien vokiškos pavardės, publikuojamos išraiškingos iliustracijos.

Ar nevertėtų mūsų  kultūrininkams  parengti  trumpus, dokumentais pagrįstus straipsnius  vokiečių, rusų, anglų kalbomis ir  pasiųsti minėtiems ir kitiems  autoriams, leidėjams.

 Algis  Raudonis