Ragainė – Martyno Mažvydo tarnystės ir kūrybos vieta + 14 foto

M. Mažvydas nebuvo aristokratas ir dvaro rūmų dailininkas jo nenupiešė, o fotografija dar nebuvo išrasta. Skulptorius V. Žuklys, ištyrinėjęs ano laikmečio ikonografiją, savo kūriniu taip įsivaizduoja M. Mažvydą 1979 m.

Šis paminklas kažkodėl stovi Birštone, fotografuotas 2025 m.

Dabar retas lietuvių turistas pasiekia Ragainę, šiuo metu vadinamą Nemanu ( 1946 m. visi Mažosios Lietuvos vietovardžiai buvo pakeisti rusiškais). Prasidėjusi epidemija Covid 19 ir po to karas Ukrainoje, sujaukė gyvenimą. Turistų srautai iš Lietuvos į Karaliaučiaus kraštą nutrūko. Tik vietiniai Pagėgių krašto gyventojai pėsčiomis per Tilžės tiltą aplanko Tilžę, pabendrauja su giminaičiais, šiek tiek apsiperka.

Vėliausia lietuvių ekskursija Ragainėje – 2019 metais

Kiek pamenu vėliausia lietuvių turistų grupė iš Žemaitijos, kurios gidu man teko būti, buvo nuvykusi į Ragainę aplankyti M. Mažvydo bažnyčios ir kitų miestų įvyko 2019 metais.

Kalbėdami apie Ragainę visada prisimename, kad šiame mieste buvo sukurta pirmoji lietuviška knyga ,,Katekizmas” (1547 m.) ir čia tarnavo, kūrė šios knygos sudarytojas, autorius kunigas Martynas Mažvydas. Kuriant šią knygą nemažai padirbėjo ir kitas lietuviško žodžio puoselėtojas Karaliaučiaus universiteto profesorius Stanislovas Rapolionis. Galbūt Prūsijos valdovas Albrechtas būtent jam būtų pavedęs išleisti šia knygą, bet ankstyva profesoriaus mirtis 1545 m. tam sutrukdė. Šiandien dar yra išlikę nemažai M.Mažvydo buvojimo Ragainėje ženklų – tai ir mūrinė bažnyčia, stūgsanti toje pačioje vietoje, kur stovėjo Mažvydo laikų – medinė.Teigiama, kad čia bažnyčios viduje ir palaidotas žymusis kunigas.

Prie bažnyčios sienos pritvirtinta atminimo lenta rusų ir lietuvių kalbomis, pasakojanti apie Mažvydą. Bažnyčios pastate veikia provoslavų cerkvės padalinys – kambarėlis, o kita namo dalis – gyvenamieji butai.

2019 metais apsilankę prie bažnyčios nusifotografavome prie atminimo lentos Mažvydui. Ir pagal seną tradiciją, pagerbdami šią vietą darnia eisena apėjome bažnyčią ratu.

Rusai ieško ir vietinių šaknų

Kaip žinome Ragainė turi ilgą ir turtingą istoriją. Didžioji tos istorijos dalis – tai vokiečių – kryžiuočių ordino grobuoniškas dominavimas, vietinių lietuvininkų išnaudojimas ir germanizavimas.

Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo vietiniai gyventojai vokiečiai ir lietuvininkai Stalino įsakymu buvos prievarta iškeldinti. Rusai ir kitų tautybių Sovietų sąjungos atvykėliai iš karo nusiaubtų vietovių pradėjo važiuoti čia nuo 1944-46 metų . Čia gyvena ir emigrantai lietuviai, buvę Sibiro tremtiniai, sukūrę mišrias šeimas ir kitų istorijų vedini čia įleido šaknis.

Sovietinė ideologija čia buvo pradėta diegti netik nuo gatvių pavadinimų pakeitimo, nuo pastatyto paminklo Leninui. Čia jis nedidelis ir kuklus, tarsi būtų skirtas kaimeliui.

Papūtus ,,perestroikos” vėjams rusų vadybininkai ėmė ieškoti gilesnių vietos šaknų. Sukūrė ir pastatė paminklą deivei Ragainei. Tai graži švelnių bruožų moteris, visai nepanaši į deivę Raganą. Rusų menininkai kitaip įsivaizduoja ir poetą- kunigą K. Donelaitį. Jam pastatytas paminklinis biustas Gumbinėje (Guseve

– tai karžygys, panašus į kunigaikštį.

Daugelį nuliūdino, kai buvo išgirsta žinia, kad šalia Ragainės (Nemano), uždarius Ignalinos AE, bus pastatyta atominė elektrinė. Statyba prasidėjo.Kaip skelbiama, Karaliaučiaus sritis nuolat jaučia energetikos stygių, bet dėl anklavo uždarumo ir didelių elektros kiekių realizavimo problemų ( lenkai, švedai nepirks) šios idėjos kol kas buvo atsisakyta. Tačiau 2024 metais Ragainės vidurinėse mokyklose įkurtos vadinamosios atomo klasės, vykdomas mokymas pagal programą ,,Škola Rosatom” šiuolaikiškai įrengtose klasėse pradedami ruošti inžinerinio techninio profilio moksleiviai.

Tačiau sugrįžkime į praeities Ragainės istoriją, kurioje surasime daugiau lietuviškumo.

Ragainės miestas ( dab. Neman rus.)

Miestas Įsikūrė prūsų – skalvių pilies Raganitos vietoje. 1277 m. pilį užpuolė kryžiuočių ekspedicija, atplaukusi laivais Nemunu iš Labguvos, ir iš antro karto užėmė. Kaip buvo įprasta tais laikais, gynėjus išžudė, pastatus sudegino, o moteris ir vaikus paėmė nelaisvėn. 1289 m. čia buvo nuspręsta pastatyti naują kryžiuočių pilį ir pavadinti ją Ragnit. Tai buvo pirmasis ir pagrindinis Ordino atramos punktas pasienyje su Lietuva. Ją saugojo 40 riterių ir 100 knechtų − ginklanešių. Pilį bandė sunaikinti lietuvių, žemaičių būriai, dukart niokojo gaisrai. Kitoje vietoje, kiek upe žemiau, 1403-1406 metais buvo pastatyta pilis, kuri privalėjo patenkinti daug didesnius reikalavimus, bet pralaimėtas Žalgirio mūšis 1410 m. pakeitė padėtį. Ragainė neišaugo į didelį miestą, nors čia vystantis laivybai ir prekybai buvo dėta daug pastangų. Vis dėlto ji nepajėgė lenktyniauti su Tilže.

1549 m., atsikėlus čia gyventi Martynui Mažvydui, Ragainė − jau žymus lietuvių raštijos centras. Tais pat metais čia apsilankė hercogas Albrechtas, M. Mažvydo ir lietuvių kultūros rėmėjas. Matyt, norėjo pats įsitikinti, kokiomis sąlygomis dirba jo patikėtiniai, kaip vietose įgyvendinama jo sumanyta Prūsijos švietimo reforma.

Martynas Mažvydas

Martynas Mažvydas (apie1510−1563) – kunigas, svarbiausias XVI a. vidurio lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos sudarytojas ir leidėjas. Gimė pietų Žemaitijoje. 1539–1542 m. jis dirbo dėstytoju Abraomo Kulviečio įkurtoje Vilniaus evangelikų mokykloje. 1546 m. Prūsijos hercogas Albrechtas Brandenburgietis aplanko Vilnių ir gegužės 8 d. iš ten rašo Žemaitijos seniūnui Jonui Bilevičiui, prašydamas atsiųsti kelis jaunuolius lietuvius, kad jie taptų kunigais – pastoriais Mažojoje Lietuvoje. Taip suranda jis Mažvydą, kviečia į Karaliaučių. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. M. Mažvydas priimamas į Karaliaučiaus universitetą. Pabaigia jį jau 1548 m., gaudamas bakalauro laipsnį. Beveik kartu su juo įstoja į universitetą ir jo pusbrolis (motinos brolio sūnus) Baltramėjus Vilentas. Abudu buvo lietuviško rašto pradininkai. Pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo Mažvydo paruošta jau 1547 m. pradžioje ir atspausdinta Karaliaučiuje. Savo vardą Martinius Masvidius jis įamžino akrostichu eiliuotoje lietuviškoje knygos pratarmėje (nuo 3 iki 19 eil.).

,,Katekizmo” 1547 m. faksimilė

Ragainė. Iš K. Hartknocho veikalo „Senoji ir naujoji Prūsija“.1684 m.

Nuo 1549 m. gavo paskyrimą į Ragainę, kur, mirus parapijos klebonui Lauteršternui, atsirado laisva vieta. Pagal tradiciją naujam pastoriui būtina pasirūpinti dvasininko našle. Martynui Mažvydui buvo jau 39‒eri, kai jis, po studijų atvykęs į Ragainę, turėjo vesti klebono našlę, kuri buvo likusi su devy-niais vaikais. Tačiau netrukus našlė ir trys jos vaikai mirė maru, ir Mažvydas vedė vyresniąją dukrą Benigną, gavo jauną žmoną, su ja savo vaikų neturėjo. Ši tradicija dar ilgai gyvavo: beveik po 200 metų pastoriaus našlę vedė ir trisdešimt vienerių Kristijonas Donelaitis.

Trylikoje išlikusių lotynų kalba rašytų M. Mažvydo laiškų, saugomų Getingene, atsispindi jo asmenybės bruožai. Skunduose Albrechtui matome nerimą, kad liaudis neina į bažnyčią arba linkę ne į protestantišką, bet į katalikų tikėjimą.

M.Mažvydas skundėsi, kad savaitgaliais ragainiškiai keliasi valtelėmis per Nemuną melstis Lietuvos katalikų bažnyčioje pas popiežininkus arba atlikti pagoniškas apeigas – melstis Perkūnui ir kitiems dievams.

Antra vertus, tikybiniai ginčai Lietuvoje buvo bajorijos, o ne valstiečių reikalas. M. Mažvydas tais laikais iš šimto žmonių nesitikėjo rasti nė vieno, kuris poterių mokėtų bent du žodžius.

Iki savo mirties 1563 m. gegužės 21 d. M. Mažvydas tarnavo kunigu-pastoriumi Ragainėje, kur ir palaidotas. Ragainėje jo viršininkas buvo germanizuotas prūsas Sebastianas fon Perbandas. 1549 m. ir 1559 m. buvo išspausdintos M. Mažvydo išverstos į lietuvių kalbą „Šventojo Ambraziejaus giesmė“ bei „Krikštijimo forma“, o po jo mirties – „Parafrazė“ 1589 m. ir 1566–1570 m. dviejų dalių „Giesmynas“, kurio redaktorius buvo B. Vilentas.

Bažnyčios, kurioje tarnavo M. Mažvydas, jau nėra. Kaip minėjau – jos vietoje išlikę liuteronų maldos namai, tad prie jų sienos pritvirtinta paminklinė lenta su lietuvišku įrašu M. Mažvydui. Tačiau reikšmingiau įamžinti pirmosios lietuviškos knygos autoriaus atminimą – pastatyti jam paminklą – dar nesubręstama.

Kristupas Sapūnas

Kristupas Sapūnas (1589–1659) – kunigas, pirmosios rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos ir žodyno autorius. K. Sapūnas gimė Kusuose (dab. Vesnovas, Krasnoznamensko r.), mirė Enciūnuose (dab. Repinas). Studijavo Karaliaučiaus universitete. 1612 m. paskirtas Didžiųjų Rudupėnų (vėliau pavadintų Enciūnais) kunigu, čia tarnavo 47 metus, iki pat mirties. K. Sapūnas dalyvavo komisijose, sudarytose J. Rėzos psalmynui, D. Kleino gramatikoms ir giesmynui vertinti, redagavo J. Bretkūno lietuviškąjį Biblijos vertimą. Parengė lietuvių kalbos gramatiką „Compedium grammaticae Lithvanicae“ (parašytą lotynų kalba) ir lotynų–lietuvių kalbų žodyną. Abu darbai 1651 m. buvo aprobuoti Karaliaučiaus universitete, buvo gautas leidimas spausdinti, bet nebuvo išleisti. Lotynų–lietuvių kalbų žodyno rankraščio likimas nežinomas. Lietuvių kalbos gramatiką 1673 m. išleido K. Sapūno mokinys Teofilis Šulcas savo vardu, pratarmėje nurodęs ir tikrąjį autorių. Gramatikos paskirtis praktinė – lietuvių kalbos nemokantiems pastoriams susipažinti su lietuvių kalba ar jos mokytis. Gramatika sudaryta iš aštuonių skyrių, kuriuose nagrinėjami rašybos, fonetikos, prozodijos, sintaksės klausimai, aptariamos kalbos dalys. Parašyta 10 metų prieš D. Kleino gramatikų pasirodymą, paskelbta praėjus 20 metų po šių gramatikų išleidimo, ji turėjo mažesnę įtaką to meto raštų kalbai, vis dėlto laikoma vienu iš reikšmingiausių XVII a. mėginimų norminti kalbą.

Fridrichas Pretorijus

Fridrichas Pretorijus (1624−1695) – kunigas, kalbininkas, gimė Tilžėje, mirė Žiliuose (dab. Žilinas, Nemano/Ragainės r.). Į Karaliaučiaus universitetą įstojo 1642 m. Nuo 1646 m. iki mirties dirbo Žiliuose evangelikų liuteronų kunigu.

Manoma, kad F. Pretorijus gerai išmanęs kalbos dalykus ir galėjęs duoti naudingų patarimų D. Kleinui, kai šis rengė lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną. Buvo įtrauktas į komisiją, sudarytą D. Kleino lotyniškajai gramatikai įvertinti. 1653 m. išleista D. Kleino „Grammatica Litvanica“ yra pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika. F. Pretorijus parengė dviejų tomų rankraštinį vokiečių–lietuvių kalbų žodyną „Clavis Germanico – Lithvana“. Medžiaga žodynui buvo renkama ir iš to meto rašytinių šaltinių, ir iš šnekamosios kalbos, be to, užrašė patarlių, priežodžių. Žodyno rankraštis yra išlikęs ir saugomas Lie-tuvos MA centrinėje bibliotekoje. 1995−1997 m. išleistas faksimilinis žodyno leidimas. Parengė katekizmą vaikams, vertė ar kūrė giesmes.

Teodoras Lepneris

Teodoras Lepneris (1633−1690) – kunigas, istorikas gimė Miulhayzene (dab. Bagrationovsko r.), jaunystę praleido Ragainėje (dab. Nemanas). Studijavo Karaliaučiaus, kituose Vokietijos universitetuose. 1690 m. paskirtas į Būdviečių parapiją lietuvių ir vokiečių kunigu, ten ir mirė.

Jis parašė (1690 m.) etnografinio pobūdžio veikalą ,,Prūsų Lietuvis“ („Der Preushen Littauer“), kuris išleistas tik 1744 metais. Nepaisant autoriaus religinės ir tautinės pasaulėžiūros, klaidingų faktų nušvietimo, veikalas duoda daug vertingos medžiagos, iliustracijų (valstiečių šeimos piešinį iš jo knygos perspausdina visi, kas netingi) apie to laikmečio lietuvių ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvenimą. T. Lepnerio surinkta tautosaka pasinaudojo S. Daukantas, A. Šleicheris.

Adomas Fridrichas Šimelpenigis

Adomas Fridrichas Šimelpenigis (1699−1763) – kunigas, mokytojas, poetas, gimė Piktupėnuose, Šilutės r., mirė Papelkiuose (dab. Vysokoje). Baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo mokytoju Žiliuose (dab. Žilinas). Nuo 1726 m. Papelkių evangelikų liuteronų kunigas.

F. Šimelpenigis buvo laikomas autoritetingu giesmių vertėju ir kūrėju. Sujungęs Kvanto – Berento ir Glazerio giesmynus, juos paredagavęs, papildęs naujomis giesmėmis, 1753 m. išleido „Pagerintas giesmių knygas“. Giesmyno leidimas buvo kartojamas penkis kartus. Vertė 1735 m. išleistą Bibliją, parengė antrąjį jos leidimą. Antrajam (lietuviškam) Biblijos leidimui sklandžiai sueiliavo 192 eilučių prakalbą, kurioje apžvelgė Mažosios Lietuvos raštiją iki XVIII a. vidurio. A. F. Šimelpenigis kūrė nuotaikingus proginius eilėraščius, parašė eiliuotą laišką, todėl laikytinas humoristinės lietuvių poezijos pradininku. Šiuo laišku kreipiamasi į turtingą giminaitį ir prašoma paskolinti pinigų draugo sūnaus studijoms Karaliaučiaus universitete, išskaičiuojami sunkumai, kurie laukia būsimojo studento, jei šis negaus paramos.

Fridrichas Bajoraitis

Fridrichas Bajoraitis (1883−1909) – mokytojas, poetas, publicistas, gimė Medukalniuose (dab. Kolcovskoje), mirė Balandžiuose, Ragainės aps. (dab. Nemanas). Mokėsi liaudies mokykloje, vėliau – Karalienės (dab. Zelionyj Bor), mokytojų seminarijoje. Dirbo mokytoju Paleičiuose, Rukuose (Šilutės r.). Eilėraščius, straipsnius pasirašinėjo Paukštelio, Balandėlio slapyvardžiais, spausdino „Naujojoje lietuviškoje ceitungoje“. Vadovavo pirmajai Mažojoje Lietuvoje kilnojamai bibliotekai „Lietuvių keliaujantis knygynas“. Poeto pažiūroms didelę įtaką darė Vydūno idėjos.

Ragainė tapo svarbiu lietuvių spaudos centru. Čia buvo nuo 1883 m. spausdinta „Aušra“, „Keleivis“. Veikė Martyno Jankaus spaustuvė, kuri leido „Varpą“, „Ūkininką“ ir kitus leidinius, nelegaliai gabenamus į Lietuvą.

Po Antrojo pasaulinio karo 1945 m. Ragainės pilis išliko patenkinamos būklės. Patalpos buvo naudojamos sandėliams, kieme organizuojamas turgus.Tačiau neprižiūrimas pastatas griuvo, plytos naudotos kaip statybinė medžiaga. Buvo sprogdinama kuriant filmus apie karą, tad pilis ir toliau griūva.

Ragainėje 1991 m. įsteigta lietuvių draugija, kurios aktyviausi nariai Sigitas Šamborskis, Beta Uskova. Nuo 1992 m. pradėjo veikti lietuvių pradžios mokyklos klasės. Atgavus liuteronų bažnyčios patalpų dalį įrengta katalikų šv. Antano koplyčia, biblioteka.

xxx

Dabar -2025 metais- daug dalykų susijaukė. Lietuvių draugijos Ragainėje nėra. Nemunas tarsi atskyrė kadaise draugiškus kaimynus, ir nutolino nuo mūsų svarbų leituvybės židinį ir vietą kur gimė piemoji lietuviška knyga. Galima tik tikėtis, kad pasikeitus geopolitinei situacijai su Ragaine/Nemanu ir jos bendruomene bus užmegzti glaudesni ryšiai.

Valentinas Juraitis

Bažnyčios, kurioje tarnavo M. Mažvydas, jau nėra. Jos vietoje išlikę liuteronų maldos namai, tad prie jų sienos pritvirtinta paminklinė lenta su lietuvišku įrašu M. Mažvydui. Tačiau reikšmingiau įamžinti pirmosios lietuviškos knygos autoriaus atminimą – pastatyti jam paminklą – dar nesubręstama