Vydūnas (Vilhelmas Storostas) savo atsiminimuose apie Tilžę ( dab. Sovietską), kurie išdėstyti autoriniame mašinraštyje (t. y. pats autorius juos atspausdino spausdinimo mašinėle) ir publikuoti žurnalo ,,RAMUVA“ Nr. 3/ 1997, prisimena, kaip jis su tėvu pirmą kartą atvyko į Tilžę 1869 m iš Jonaičių kaimo, (Šilutės apskr.) .
Vėliau pažintis ir gyvenimas mieste prie Nemuno įleido gilias šaknis. Čia prabėgo Vydūno turtingiausi metai ir 1944 m. teko pasitraukti į Vokietiją, Detmoldą.
Spausdiname Vydūno prisiminimų ištraukas (parašytas to meto kalbėsena ir rašyba red.) :
Vis prisimena man, kaip labai ypatinga tau yra, kad teko ilgiausius savo amžiaus metus gyventi Tilžėje ir ją pasiekęs, vos pradėjęs eiti antruosius metus. Tada, būtent 1869 mts. Su vyresniu savo broliu buvau tėvų vežamas per Tilžę iš Jonaičių, Šilutės apskrity, tėvas mokslintas Berlyne misionierių pasiuntinybėje, bet susirgęs turėjęs pasilikt tėviškėje, pasveikęs jis buvo pašauktas eiti mokytojo ir pamaldininko pareigas Naukiemyje (Neudorf), Pilkalnės (Dobrovolsk ) apskrityje. Ir nukilti ten tegalėjo vežimu.
Iš čia po dviejų metų visa šeima, didėjusi dar vienu berniuku ir viena mergyte, keliavo Šilutės ir Klaipėdos apskritin vėl kartą pasimatyt su giminėmis. Taip tada iš kitos pusės vėl patekau į Tilžę.
(…) Vėliau tėvas dažnai važiuodavo per Tilžę, norėdamas aplankyti savo motinėlę, kuri kaip dviejų ūkininkų išimtininkė gyveno netoli Šilutės. Vis tėvas vežė su savim ir mane.
Pradėjus riedėti traukiniams iš Tilžės Klaipėdon, tėvas tevažiuodavo vežimu iki Tilžės, iš jos pasukdamas pietuosna Karaliaučiaus gatve ir nuo jos atsisukavčiu kalkapių keliu ir, pasiekęs sukilusią augštumą, palikdavo vežimą ir mane Moritskiemių kaime prie ūkininko Didlapio.
Laukdamas tėvo grįžtant, dažnai žvelgdavau , pažengę galą Tilžės link, žvelgdavau į ją, kaip ji ten žemai tiesiasi palei Nemuną. Skaitydavau jos bokštus . Domino mane labai mėlynasis aukštas Vokiečių šventnamio bokštas su savo paplitimais, bet ir mažutis Lietuvių šventnamio ir kapinių maldyklos ir aukštokas vietovės valdybos namo bokštas…
Pirmas ,,pasveikinimas“ Tilžėje
… Ir dar vienas ,,pasveikinimas“ Tilžėje. Tai sykį atsitiko Tilžėje, kas mane labai stebino. Buvau išėjęs iš vietos(viešbučio), kur buvome užsukę, ir žvalgiaus gatvėje. Netrukus atšoko keli vaikinai, apšaukė mane ir trenkė, turbūt dėl mano ilgų labai ilgų ir garbanotų plaukų.
Tai buvo bendraamžių ,,pasveikinimas“ – savotiškas pakrikštijimas tilžiškiu.
(…) susipažinęs su Tilže, būdamas vaiku ir jaunuoliu, niekuomet nemąsčiau, kad čia kartą apsigyvensiąs Bet vis jaučiau lyg vedamu per Tilžę ir į Tilžę. O tada likimas tik mane ir sustabdę toje vietovėje.
(…) labai pasižymėjo ir Tilžiškių pasimėgimas menu ir mokslu. Dažnai buvo ruošiamos meno parodos ir skelbiami visokie mokslai viešomis kalbomis. Laikraščių buvo vokiečių kalba spausdinama du., o tada ir dar vienas, bet vėliau ir tretysis, Lietuvių kalba taip gi du, o tada dar vienas. Labai didę spaustuvę pasistatė apie metus 1900 vokietis Ottp Mauderodė, vedęs lietuvaitę. Jo leidžiamas laikraštis Allgemeine Tilsiter Zeitung buvo labiausiai skaitomas. Lietuviams jis spausdino Naują Lietuviška Ceitungą, kurio raštvedys buvo nuo pradžios – po metų 1890 iki po pirmojo Pasaulinio Karo – Mikas Kiošis.
(…) Tautiškumo atžvilgiu labiau pasižymėjo lietuviai. Buvo Tilžėje vokiečių 1878 – ar 79 metais įsteigta draugija, įvardinta Litauische literarische gesellschaaft, su tikslu surinkti lietuviškumo palaikus. Manyta, kad jis greit bus iš žmonijos gyvenimo išnykęs. O lietuviai jau seniau buvo pasistengę savo tautiškumą gyvinti.
Tilžė pasidarė po neilgo net lietuviškumo gaivinimo židiniu,. Visaip raginami, tūli lietuviai susibūrė 1885 mts į draugiją ,,Birutė“. Vienas pirmųjų jos vadas, būtent dr. Vilius Bruožis, kelis metus viešuose susirinkimuose valkai sėkmingai nušviesdavo lietuviškumo ypatumą ir jo reikšmę žmonijoje praeitais amžiais. Buvo iš Tilžės skleidžiami visokie raštai irgi po Lietuvą.
Kvietimas į lietuvišką veiklą
(…) Kunigas Reidys ir birutininkas Kristupas Voska netrukus atėjo pas mane , kad mokintau sambūrį giedoti.
Nepasižadėjau. Maniau artėjančiais laikais būsiąs visa- ko labai užimtas. Veikiai po to lankė mane valdžios atstovas ir pareiškė, kad valdžia būtų labai patenkinta, jeigu aš vadovaučiau tam sambūriui. Bet ir jam tada atsakiau.. Ir tik jo dar du kartu prašytas, pasiryžau tam uždaviniui pasišvesti. Taip tad vadovavau tam lietuvių sambūriui nuo 1895 – mt. rudens iki 1935 – mt. pavasario.
Tūlais tais pačiais metais giedojau bei dainavau ir vokiečių choruose ir naujajame šimtmetyje. Kartais teko viename jų ir pavaduoti muzikos direktorių..O mokytojos pareigas gimnazijoje ėjau iki 1912 mt. Pavasario, kas savaitė teikdams tūlais metais 22 valandų pamokas francų ir anglų kalbų.
Vasaros metu gavau dažnai pailgintas atostogas, norėjęs patobulinti savo mokslingumą Vokios Universitetuose.
Bet lietuviškumo reikalai vis daugiau prisitraukė mano jėgas. Birutininkų prašomas sukviečiau mažą vyrų būrelį 1896 mts. Pradžioje. Mokinau jį dainuoti ir jie dainavo tais metais. Žiemos ir vasaros ir dar 1897 – mts. Pasiryžau mokinti dainuoti ir giedotojus.
(…) šias giedotojų šventes vis lankydavo ir daug vokiečių. Lietuviškumas pasidarė Tilžėje tikrai vertinamas. Veikiai buvo Giedotojų sambūris prašomas dainuoti ir vokiečių pramogose. Kreipėsi tam asmeniškai į mane vyriausiojo Tilžės burmistro pati… Taip tada dainavome ir vokiečiams, ale ne vien Tilžėje, bet ir Ragainėje, ir net Gumbinėje beveik iki Pirmojo Pasaulinio karo.
Šeima. Gyvenimo draugė
Vydūnas savo vestuvių dieną
(…) Nukilau į Tilžė 1892 – mts balandžio mėn. Lydėjo mane moteriškė, kuri visiais tais laikais man buvusi maloni slaugytoja ir linkėjau tokia būti ir toliau. Pareiškus,,kad ji tai darytų kaip mano gyvenimo draugė, ji sutiko. Taip,tai abu nukeliavova į Tilžę ir po neilgo laiko galėjome apsigyventi labai žymiame pastate prie medžiais papuoštų takų šalia aikštės Anger. .. Turėjova savo butą su keturiais kambariais, prie kurių vieno buvo ir balkonas. Visokie patogumai smagino čia gyvenimą.
(…) teko dažnai keliauti ir Lietuvon, ypatiai kviečiant dr. J. Basaniui ( J. Basanavičiui red.). Kalbėjau tada Vilniuje Lietuvių mokslo draugijoje jau 1908 – mts. Spalio mėn…. bet kalbėti turėjau ir tūlose Lietuvos vietovėse jau prieš pirmąjį pasaulinį karą,m o dažniau dar po jo iki 1937 mt. rudens.
(… ) Tilžės žmonių sugyvenimo griovimas. Karui prasidėjus 1914 – mts. Tilžėje dvasinio gyvumo apsireiškimai žymai mažėjo. Lietuvių giedotoju veikla visai sustojo.
Nediplomatiški žodžiai
Po karo anglams ir francams ir amerikiečiams karo laivais atplaukus į Klaipėdą, lietuvių buvo ruošiamos jiems vakarėlio vaišės ir aš prašomas juos pasveikinti anglų ir francų kalbomis. Norėdams išvengti, kad kas nors pareikštų didis skundas prieš vokiečius dėl visokio blogio, padaryto lietuviams, kalbėjau. Bet tarė žodį ir vienas lietuvis karštuolis. Prašytas, išverčiau tai, ką jis pasakė į svetimas kalbas ir tik tai, kas tebuvo sveikinimo apraiška. Bet vokiečių laikraštyje buvo paskelbti ir jo neapykantos žodžiai ir aš Tilžės teismo veikiai nubaustas pinigine bauda, kad juos perdavė Vokios priešams…. Taip tai jau prasidėjo griovimas vokiečių ir lietuvių sugyvenimo.
Nuo 1937 – metų mirus vienam mano broliui ir veikiai po to mano gyvenimo draugei, gyvenau Tilžėje kaip tikras vienuolis. Man buvę draugiški vokiečiai nenorėjo su manim susitikti. O 1938 m. kovo 11 d. Buvau ištupdytas į kalėjimą ir paleistas gegužės mėn. 9 d., turėjęs savo 70 metų sukaktį praleisti kalėjime.
Karas
( …) prasidėjus Antram pasauliniam karui 1939 metais rugsėjo mėn. atsirado ir visokios pragyvenimo sunkenybės, o kaip užsidegė karas prieš Rusiją 1941 mts. Joninių laiku jau birželio 22d. Rytmetį, žmonių dirgsnis draskė sirenų kauksmas, ir netrukus metamos bombos griovė ir degino tūlas trobas.
(…) Bet 1944 mts. Prie6 balandžio m4n. 20 d., kas antrą naktį buvo metami ant Tilžės sprogstami sviediniai nuo 11 iki 2 valandos naktį. Griuvo nuolatai trobos, ir degė, ir žmonės žuvo.
Bėgo iš vietovės gyvi išlikusieji.
Paskutinį kartą viešėjau Tilžėje 1944 metais spalio mėn. 2 d. Ir vaikščiojau vyriausiomis gatvėmis. Visa vietovė tarp Vokiečių ir Aukštosios gatvės nuo Javų aikštės iki gelžkelio stoties buvo beveik visiškai sugriauta.
Tilžės pakraščiuose stovėjo dar tūli namai. Kur aš gyvenęs buvau Klausijaus gatvėje nuo 1933-metų. ir į kurių mūrą įdirbtas įvardijimas Villa Sonne, buvo tik mažai sugadinti. Pataikytas mažo sviedinio kiek mano rašymo kambarys.
Sėdėjau, rymojau tą dieną dar kelias valandas savo kambaryje, kur vienuolika metų buvau pasidarbavęs už rašymo stalo, šalia kurio stovėjo mano arfa. Dabar dar paliečiau ir jos stygas. Bet ji lyg tik skaudžiai sudejavo. Žvelgiau į didžias savo knygų spintas, į daugybę vaizdų pasienėse. Stovėjau pagaliau susikaupęs maldoje ir , pasiėmęs lagaminėlį su keliais daiktais jame, išėjau.
Pamaniau, ar dar bus kada lemta grįžti Til-ėn ir dar kartą pažvelgti į tai, kas čia kurta ir sudėta iį mano gyvenimo veiklos ir patirčių per 52 metus. Nuėjau į labai apgriautą traukinių stotį. Buvau galą lydimas dar vienos ponios tilžiškės, kuri norėjo kelias dienas vėliau iškeliauti, netekusi 5 nuosavų namų. Mosojo man, linkėdama geros kelionės.
Vydūnas prie darbo stalo
xxx
1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Vydūnas mirė 1953 m. Detmolde. 1991 m. jo palaikai buvo perlaidoti Lietuvoje, Bitėnų kapinėse.
Vydūnas ( Vilhelmas Storostas) kartu su daugybe karo pabėgėlių atsidūrė Vokietijos mieste Detmolde. Ten 1953 metais mirė.1991 m. Vydūno palaikai buvo perlaidoti Lietuvoje, Bitėnų kapinėse.
Šiandien, po daugelio metų…nukentėjęs nuo hitlerininkų Vydūnas tapo ir postsovietinės valdžios įkaitu
Sovetske (Tilžėje )Lenino g. ant namo sienos Villa Sonne, kur gyveno Vydūnas, buvo pakabinta atminimo lenta, pažyminti , kad 15 metų čia jis dirbo ir kūrė.
Paaštrėjus konfliktui tarp Rytų ir Vakarų, ir prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 metais Sovetske atminimo lentą Vydūnui postsovietinių rusų pareigūnų, matyt diriguojant ir iš Maskvos, buvo nukabinta.
Vydūnas būdamas kultūrininku, vėl eilinį kartą tapo geopolitikos įkaitu.1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu.
Kadaise nukentėjęs nuo vokiečių hitlerininkų humanistas Vydūnas tapo posovietinės rusų valdžios įkaitu, regis, priešu.
… Lenta nukabinta. Bet atmintis neišblėsta, nors jau daugelis ir mūsų lietuviškų valdininkų-biurokratų, nuo kurių šiandien priklauso kiek rūpinsimės Mažosios Lietuvos paveldu, pradeda pamiršti, kas buvo Vydūnas. Iš buitinės kasdienybės pasitraukė ir dar vienas priminimas – pinigas litas – žibalabarzdžio atvaizdas, nupieštas ant 200 litų banknoto. Litus pakeitė eurai.
Tačiau įžymaus Mažosios Lietuvos veikėjo – mokytojo, choristo, rašytojo, filosofo – visą sąmoningą gyvenimą paskyrusio lietuvybės puoselėjimui Vilhemo Storosto atmimas išlieka mūsuose kitomis formomis : knygose, pjesėse, straipsniuose – publikacijose, sudarytame Storostų giminės genealoginame medyje ir gerbėjų prisiminimuose.
Parengė Valentinas Juraitis
V.
Lietuvių turistai prie namo Villa Sonne. Tilžė. 2019 m.
XIX ir XX a. Tilžės vaizdai
Rusų patriotinės organizacijos palyginti su kitomis nacionalinėmis bendruomenėmis:
baltarusiais, ukrainiečiais, lietuviais, turi vis didesnę įtaką Kaliningrado srityje. Sovetskas ( Tilžė) 2016 m.
Tilžės gimnazija šiandien, kurioje mokytoju dirbo Vydūnas 2019 m.
Demontuojama atminimo lenta Vydūnui 2022 m., Tilžė.
