Kasmet Eišiškių gimnazijoje  įteikiama S.Rapolionio premija. Renginys susideda iš kelių svarbių dalių – viena iš jų – jauniausiosios kartos tautinis, pilietinis, patriotinis auklėjimas.

Dr. Nijolė Tuomienė

Lietuvių kalbos institutas

 

XX amžiuje ypač radikaliai pasikeitė visame Rytų Lietuvos regione gyvenančių ir regiono pakraščiuose tautine mažuma laikomų lietuvių padėtis. Lietuviai, šimtmečius gyvenę šioje Lietuvos valstybės dalyje ir už dar toliau – etninėse lietuvių žemėse dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje – buvo palaipsniui ir sąmoningai išstumti iš bendro Lietuvos tautos istorijos naratyvo. Savo protėvių nutautinimo ir persekiojimo už lietuvybę istorijas pirmiausia gali paliudyti kitur gyvenantys šio regiono lietuvių palikuonys, kurie dar prisimena arba gerai žino (išsaugoję dokumentus) savo šeimos istoriją ir tikrąsias šaknis.Mokslininkai nuolat fiksuoja ir atidžiai tiria šiuos įrodymus, derindami ir lygindami duomenis su dokumentais, saugomais įvairiuose pasaulio archyvuose. Tai daro ne tik istorikai, bet ir lingvistai, etnologai, sociologai, folkloro tyrėjai.

Pasak istoriko Vytauto Merkio, nuo XIX amžiaus Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuviai buvo vadinami kita kalba kalbančiais lenkais, laikomi antrąja lenkų tauta, o Lietuvoje etnonimai lietuvis ir lenkas nesudarė jokios opozicijos, ilgainiui juos imta tiesiog painioti. Taigi, kalbant apie dabartį, verta pastebėti, kad šiuolaikinėje visuomenėje ir kai kuriuose mokslo darbuose vis dar išlieka tam tikrasatsiribojimas nuo mūsų istorinių tautiečių, patyrusių ne vieną okupacinės valdžios represiją.

Sparčiai besikeičianti geopolitinė situacija skatina keisti požiūrį į Rytų ir Pietryčių Lietuvos istoriją nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Labai tikėtina, kad (susi)pažinimas padės sumažinti atsiribojimą ir susvetimėjimą – galų gale ims tirpti atstumas tarp tos (pietrytinio regiono) ir šitos (šiaurės ir vakarų regionų) Lietuvos. Atidus vienos ar kitos šalies istorijos atkarpos pažinimas galėtų tapti kaip ilgalaikė visuomenės – šalies piliečių – programa. Be to, pastarųjų metų įvykiai rodo, kad dabar, labiau nei bet kada anksčiau, svarbu atidžiai išanalizuoti ir įvertinti kelis lemtingus praėjusio amžiaus laikotarpius. Vienas iš jų – skaudus Vilniaus krašto okupacijos dvidešimtmetis (1920–1939). Čia ypač svarbi dabartinė vietos gyventojų, gimusių ir gyvenusių iš kartos į kartą Vilnijos krašte, išgyvenusių tikslingą ir kruopščiai suplanuotą regiono polonizaciją,represines slavinimo formas, padėtis. Galbūt tuomet kitų regionų lietuviai rastų atsakymą į dažnai keliamą klausimą:iš kur ten tiek daug lenkų?

Žinoma, naivu manyti, kad vos tik pietrytinių Lietuvos pakraščių gyventojai, laikantys save lenkais, atras ar įrodys savo protėvių lietuvišką kilmę, pakeis požiūrį į savo tapatybę (savastį), kalbą ir kitas tautines vertybes. Pasak daugumos vyresniosios kartos gyventojų, kilusių iš Šalčininkų rajono, visiškai nesvarbu, kokia kalba kalbėjo jų protėviai prieš šimtą metų, svarbiausia, kad dabar šie žmonės save sieja su lenkiškumu ir jaučiasi tikraislenkais. Tačiau šio rajono jaunesnės kartos gyventojų požiūris ir vertybės pastebimai keičiasi ir teikia vilties. Jaunų žmonių pilietinis požiūris į savo šalį ir jos įstatymus, suvokimas, kad valstybinė kalba yra lietuvių, nors tai ir nėra jų gimtoji kalba, yra ir bus labai svarbus čia gyvenančių žmonių tapatybės pamatas.

Grįžtant prie Vilniaus krašto okupacijos temos, svarbu pabrėžti, kad dėl būtinybės šio krašto okupaciją grįsti jo etnine sudėtimi, išskirtiniu taikiniu tapo būtent lietuvių tautinė bendruomenė, nes ilgą laiką čia gyvenę lietuviai lenkų administracijai iškraipė Lenkijos kresų, kuriose „gyveno lenkai“, statistiką. Tuo metu Lenkijaėmėsi falsifikuoto gyventojų surašymo, kurio rezultatai parodė, kad lenkai neva dominavo visame Rytų ir Pietryčių Lietuvos paribyje ir užribyje. Vyriausybės nurodymuose dėl surašymo buvo numatyti reikalavimai, kad surašinėtojai privalantys tinkamai informuoti gyventojus, tačiau iš tikrųjų tik nedaugelis laikėsi šių nuostatų. Surašymą atliko lenkų valdininkai ir mokytojai, kurie, ypač kaimuose, dažniausiai nė neklausdavo žmonių, kuria kalba jie kalba – ją įrašydavo patys savo nuožiūra.Lietuviškos pavardes iškraipydavo, stengėsi sulenkinti, olietuvių vaikams – suteikti slaviškus vardus. Stebėtina, bet žmonės iki mūsų dienų negali atstatyti savo paveldėtų pavardžių. Be to, demarkacinės linijos išskyrė šeimas ir gimines bei „privertė“ juos priklausyti skirtingoms tautoms. Net ir šiandien tos pačios giminės žmonės yra skirtingų tautybių, o jų pavardės rašomos įvairiai: Šarka, Szarkow ir Сорокин. Etninės Lietuvos apylinkių laidojimo vietose iliustratyviai matomi ne visada „sėkmingi“ lietuviškų pavardžių lenkinimo pavyzdžiai: Czepulonis, Gaidzis, Waisnis, Zwirblis.

Šį laikotarpį tyrinėjusio istoriko Broniaus Makausko teigimu, Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte gyveno gausi lietuvių bendruomenė – lietuvių skaičius siekė iki 300 tūkstančių. Šis skaičius yra visiškai realus, atsižvelgiant į gyventojų surašymą prieš ir po Lenkijos okupacijos, taip pat lietuvių moksleivių skaičių Lenkijos švietimo sistemoje, lietuviškos spaudos skaitytojų skaičių, lietuvių organizacijų duomenis. Vilnius tuo metu buvo istorinė visos Lietuvos sostinė.Pačiame Vilniuje ir rajonų centruose, kur dominavo žydų tautybės gyventojai, lietuvių buvę mažiau. Tačiau kaimo vietovėse lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Nors mokslo darbuose dažnai kartojami 1931 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys, rodantys, kad lietuviai čia tesudarė 0,8 proc. gyventojų. Šiuos surašymo duomenis dar sovietmečiu paneigė patys lenkų mokslininkai, pripažindami juos klaidingais ir nepatikimais.

Akademiko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, kiekviena okupacinė valdžia lietuvių nutautinimą planavo ir jam ruošėsi. Tai liudija kryptingi lenkų administracijos veiksmai prieš vietos gyventojus. Vilniaus krašto vietovėse buvo siekiama nuolat didinti etninės lenkų grupės skaičių, todėl administracija buvo nuolat „reorganizuojama“, keičiama švietimo sistemos tvarka, reguliuojama tikėjimo (bažnyčios) kalba. Lietuviams buvo palaipsniui uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Vėliau bet kokia tautinė lietuvių veikla Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse buvo vertinama kaip antilenkiška ir antivalstybinė. Vyresnioji gyventojų karta dar pamena, kaip svetimos šalies administracija sąmoningai skleidė šališką, melagingą informaciją apie Lietuvos valstybę, mat neraštingi arba pusiau raštingi kaimo gyventojai neturėjo jokių galimybių sužinoti, kas vyksta visoje Lietuvoje – ten, už demarkacinės linijos.

Lietuviškos mokyklos buvo atviros tik tiems vaikams, kurių tėvai sugebėjo „įrodyti“ savo lietuvišką kilmę, taip ribojant vaikų mokymąsi gimtąja lietuvių kalba. Vėliau prasidėjo sistemingas lietuvių kalba dėstančių švietimo įstaigų uždarymas, neva motyvuojant žemu mokslo, auklėjimo lygiu ir mokytojų trūkumu.Švietimo draugijos „Rytas“ mokytojai, lietuvių skaityklų ir darželių vadovai, mokę vaikus Pietryčių Lietuvoje ir lietuvių gyvenamose Baltarusijos vietovėse, buvo nuolat persekiojami ir baudžiami, o nuo 1927 metų dauguma jų liko be darbo.

Pagaliau kunigaiėmė drausti parapijiečiams bažnyčioje ir šventoriuje garsiai kalbėtis lietuviškai.O sakydami pamokslus lenkiškai, neretai lietuvius vadino „pagonimis, kurių Dievas nesuprantąs, nes jų kalba esanti mužikiška ir prasta“.

Visos minėtos aplinkybės gerokai pablogino lietuvių gyvenimą gimtojoje žemėje. Dauguma žmonių buvo priversti prisitaikyti: leido vaikus į lenkiškas mokyklas, viešumoje ir bažnyčioje stengėsi kalbėti lenkiškai. Bijodami represijų (piniginių baudų, grasinimų iškeldinti ir kt.), lietuviai slėpė savo tautybę. Daugėjo tėvų, kurie siekė išmokyti savo vaikus rašyti ir skaityti „kultūringa“ kalba. Nors iki sovietmečio daugelyje Pietryčių Lietuvos paribio vietovėse namų aplinkoje dominavo lietuvių kalba.Tačiau šeimų, kuriose buvo kalbama dviem kalbomis – lietuvių ir gudų, o turtingesni kalbėjo lenkiškai, daugėjo.Kadangi gudų(vietinės baltarusių tarmės vadinamos po prostu) kalbos vartojimas tiek šeimose, tiek viešumoje tokių pasekmių nesukeldavo, todėl žmonės gudų kalbą gana greitai perėmė savisaugos tikslais. Lietuviškai prabildavo vis rečiau, tik tarp artimų žmonių, kai niekas svetimas negirdi.

Žmonės dar prisimena, kaip jų tėvai pamažu nustojo su jais – taigi su savo vaikais – kalbėtis lietuviškai, nes buvo įsitikinę, kad jų atžalos neturės ateities, jei neišmoks „kultūringos“ lenkų kalbos, o kalbės ir rašys „mužikiška“ lietuvių kalba. Dažnai tos pačios šeimos vaikai kalbėjo skirtingomis kalbomis: vyresnieji dar mokėjo lietuvių kalbą (seneliai spėjo išmokyti), bet su jaunesniais jau niekas lietuviškai nekalbėjo, nes jie lankė lenkiškas, vėliau – rusiškas mokyklas.Namuose į vaikus tapo įprasta kreiptis gudų, lenkų ir rusų kalbomis.

Taigi, polonizacijos ir lietuvių tautinės savimonės formavimosi procesų susidūrimas lėmė pastebimą kaimo visuomenės skilimą. Dalis priėmė oficialią elgesio poziciją ir sąmoningai atsisakė vartoti – bent jau viešąją – lietuvių kalbą.Štai kodėl buvusiose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teritorijose taip smarkiai sumažėjo lietuviškai kalbančių gyventojų. Priverstinis gimtosios kalbos atsisakymas paliko pėdsaką visam gyvenimui: vyresnioji karta, vaikystėje ir jaunystėje kalbėjusi lietuviškai, prie šios kalbos negrįžo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dauguma prisitaikė prie naujos realybės kalbėti keliomis slavų kalbomis:  bažnyčioje – lenkiškai, mokykloje – rusiškai, su kaimynais – gudiškai. Lingvistiniuose tyrimuose pažymima, kad XX a. pietrytiniame Lietuvos paribyje ir užribyje plačiai vartota lietuvių tarmė žmonių atmintyje išliko kaip turtinga vaikystės kalba, kurioje girdėti daug kitose tarmėse jau išnykusių archajiškų žodyno ir gramatikos formų.

Vyresnės kartos vietos gyventojų prisiminimai atskleidžia liūdną faktą: okupuotų teritorijų gyventojams buvo taikoma klastinga diskriminacijos ir nutautinimo politika, panaudojant ekonominius, socialinius ir net psichologinius metodus. Kiekviename žingsnyje jaučiamas persekiojimas ir dirbtinai kurstoma neapykanta vietos lietuviams sukūrė nepakeliamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Gyventojai pasakoja, kad daugelis regiono lietuvių susivienijo ir bandė apginti savo lietuvišką tapatybę. Tai, anot jų, buvo kultūrinis ir švietėjiškas pasipriešinimas, kurio dalyviai – inteligentai ir prie jų prisijungę ūkininkai – vėliau buvo negailestingai baudžiami: kratomis, baudomis, įkalinimu ar tremtimi.

Suprantama, kad nemažai lietuvių neatlaikė ir vienas po kito išvyko į Vakarus. Kiti buvo priverstinai ištremti, o į tas apylinkes atkeldavo gyventojus iš tolimesnių Lenkijos regionų (vietinių gyventojų jie buvo vadinami „osadnykais“ (lenk. osadnik „naujakurys“)). Be to, dėl sąmoningo vietos administracijos sprendimo neleisti gyventojams išvykti nemaža dalis žmonių negalėjo gauti jokių dokumentų. Tai vienas iš būdų, kaip žmonės tapo čiabuviais – žmonėmis be tautybės, nes ji niekur nebuvo įrašyta jų pačių valia. Kaip jau minėta, tarpukario gyventojų sąrašuose lietuviai „tapo“ lenkais, nes buvo katalikai. Gyventojų teigimu, vis daugiau radosi pačių lietuvių, kurie,kunigų „paprotinti“ pavardes rašydavo lenkiškai, nes nebevertino „mužikiškos“ lietuvių kalbos ir gėdijosi savo „pagoniškų“ šaknų.

Pietryčių Lietuvos lietuviai prie tikrosios savo tapatybės ir tautybės grįžo tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 m., tačiau šis procesas negailestingai buvo užgniaužtas po antrosios sovietų okupacijos. Taip pat nemažos dalies gyventojų tautinę savimonę labai stipriai paveikė fizinio susidorojimo baimė, kai Antrojo pasaulinio karo metais „baltieji partizanai“ (regiono paribyje ir užribyje aktyviai būrėsi ir veikėArmija krajova) vykdė ginklu paremtą krašto polonizaciją.Armijos būrių veikloje dalyvaudavo ir vietiniai gyventojai, kuriuos žmonės atpažindavo.Nuolatinė įtampa ir baimė prarasti artimuosius, turtą ar būti išvarytiems iš namų privertė žmones atsisakyti savo tapatybės. Chrestomatinis nutautinimo ir lietuvybės netekimo sovietmečiu ir jau atkūrus nepriklausomybę „pavyzdys“ yra Dieveniškių apylinkės, kur 1940 metais sovietų valdžios oficialiai pripažintais duomenimis net 80 proc. gyventojų buvo užsirašę lietuviais, tačiau dabar dominuoja lenkų tautybės gyventojai.

Pietryčių Lietuva dėl savo daugiatautiškumo, istorinės ir geografinės padėties tapo itin palankia vieta sovietinei nacionalinei politikai, paremtai „tautų draugystės“ ir „internacionalizmo“ šūkiais, įgyvendinti. Čia pradėta diegti tautų suartėjimo samprata, kuri išreiškė glaudesnius ryšius tarp vietinių etninių grupių ir kaimyninių sovietinių respublikų gyventojų. Taigi Pietryčių Lietuvos gyventojų ryšiai stiprėjo ne su kitais respublikos regionais, o pirmiausia su Baltarusija. Tai lėmė specifinės situacijos regione susiformavimą:dalis regiono gyventojų iki šiol labiau tapatinasi su Baltarusijos nei su kitų Lietuvos regionų gyventojais. Be to, pasak istorikės Vitalijos Stravinskienės, Pietryčių Lietuvoje gyvenančių lenkų pozicijas sustiprino Lenkijos valdančiųjų klasių ir visuomenės dėmesys bei parama. Tačiau visa tai buvo kontroliuojama ir bet kokios iš Lenkijos sklindančios nacionalistinės idėjos tuoj pat buvo nuslopintos. Tuo tarpu lietuvių ir lenkų etniniai nesutarimai dėl skirtingo istorinės praeities vertinimo sovietmečiu buvo sąmoningai įšaldyti keliems dešimtmečiams. Viešumoje jie pasirodė tik sovietmečio pabaigoje.

Verta priminti, kad karo nualintas ir sugriautas Vilnius augo lėtai, tačiau pamažu vis labiau lietuvėjo – tai daugiausia lėmė ne valdžios sprendimai, o objektyvūs veiksniai: dėl įvairių įstaigų koncentracijos mieste ir pramonės plėtros į Vilnių keltis siekė ir patys kitų Lietuvos miestų ir kaimų gyventojai. Tačiau Vilniaus krašte, kur šie veiksniai neturėjo didelės reikšmės, lietuvinimo procesai vyko lėtai. Intensyvi migracija į Vilnių, anot istorikų, buvo susijusi ir su 1949 metų Lietuvos kolektyvizacija: prasidėjus masiniam žmonių „varymui“ į kolūkius, kaimo gyventojai, ypač jaunimas, bėgo ir siekė įsikurti miestuose. Dėl to Vilniaus gyventojų skaičius gerokai išaugo. Tačiau į konkurencinę kovą dėl geresnio gyvenimo Vilniuje stojo ne tik žemaičiai, suvalkiečiai, aukštaičiai ir dzūkai, bet ir Rusijos bei Baltarusijos gyventojai. O intensyvi pramonės plėtra septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose pritraukė dar daugiau gyventojų iš kaimyninių respublikų. Pavyzdžiui, į Vilniaus gamyklas kasdien buvo atvežami darbininkai iš artimiausių Baltarusijos rajonų.

Lietuvos valstybingumo atstatymas 1990 m. kovo 11 d. nutraukė krašto sovietizaciją ir rusifikaciją. Pats Lietuvos valstybės egzistavimas daro poveikį visų Pietryčių Lietuvos etninių grupių mentalitetui. Radikalus politinės situacijos pasikeitimas pagaliau pagerino lietuvių tautybės gyventojų padėtį. Pietryčių Lietuvos gyventojams ar jų palikuonims atsirado galimybė grįžti prie savo tikrųjų tautinių ištakų.Pažymėtina, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimas sudarė sąlygas Lietuvos lenkų bendruomenės atgimimui, tačiau šį procesą komplikuoja į izoliaciją orientuota kelių lenkų lyderių veikla.

Nuo valstybingumo atkūrimo praėjo trisdešimt penkeri metai, tačiau Pietryčių Lietuvos regiono politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė raida bei gyventojų integracijos klausimai vis dar aktualūs. Dabartinis regionas iš visos šalies pirmiausia išsiskiria etnine sudėtimi ir aktyvia gyventojų daugiakalbyste – čia įvairiose sferose ir situacijose įsitvirtino keturios kalbos: lenkų, rusų, baltarusių ir lietuvių. Lietuvių kalbos statusas čia, deja, pats silpniausias.Dar vienas išskirtinis regiono bruožas – bėgant amžiams vietos gyventojai įprato kuo labiau atsiriboti nuo bet kokios valdžios. Būtent Pietryčių Lietuvojetikrieji jos gyventojai nuo seno save vadina tuteišiais, tai yra vietiniais, kad nereikėtų deklaruoti lojalumo jokiai valdžiai, nes jų valdžia – gimtoji žemė.

Tenka konstatuoti, kad daugiau nei tris dešimtmečius dabartinė Lietuvos valdžia taip ir neskyrė daugiau dėmesio vietiniams, tikriesiems, Pietryčių Lietuvos gyventojams. O juk būtent šiame regione yra istoriškai svarbiausias Lietuvos miestas – sostinė Vilnius. Taigi šio miesto apylinkių gyventojai yra tikrieji istorinės Lietuvos gyventojų palikuonys. Nors dabar daugelis lenkų gana nuoširdžiai Vilnių laiko lenkišku miestu, po karo kone per prievartą sulietuvintu ir „žmudzinų“ (žemaičių) kolonizuotu. Pabrėžtina, kad lietuviams tai yra paveldėta istorinė etninių žemių ir buvusios Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o lenkai savo pretenzijas į Vilnių grindžia šimtmečius trukusiu kultūriniu dominavimu, kitaip tariant, jeigu lietuviai teigia šį miestą įkūrę, o lenkai teigia, kad jį vystę ir plėtę.Žmonių prisiminimuose Vilnius minimas kaip religinis ir kultūros centras. Kaimo gyventojai iš kitų Lietuvos regionų ar etninių lietuvių kraštų čia atvažiuodavo arkliais kinkytais vežimais į bažnytinius atlaidus, švęsti valstybinių švenčių, į turgų. Kadangi tuo metu Vilniuje nebuvo didelės pramonės, todėl žmonės dirbti čia nevažiavo. Tiesa, gabūs vaikai buvo siunčiami čia studijuoti. Tačiau istorinis Vilnius, nors ir praradęs pirminį kultūrinį vaizdą, lietuvių mintyse išliko kaip sostinė, kuri anksčiau ar vėliau turėjo grįžti į lietuvių rankas. Nes žmonės neabejojo, kad tai Lietuvos dalis, nors ir skyrėsi nuo Vakarų Lietuvos ar Kauno krašto, bet vis tiek tai buvo ta pati etnopolitinė erdvė, kurios pagrindas buvo lietuvių tauta.Pasak istoriko Vytauto Merkio, „politiškai čia viskas lietuviška, bet kultūriškai – ir lenkiška, ir žydiška, ir gudiška, ir totoriška, ir rusiška. Dabar stengiamasi atkurti daugiasluoksnį Vilniaus paveldą, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia fakto, kad Vilnius buvo ir išlieka Lietuvos politine sostine“.

Bene didžiausia šiandieninės Pietryčių Lietuvos problema yra ta, kad šis kraštas Lietuvai jaučiasi nereikalingas, net susidaro įspūdis, kad jį bandoma atskirti nuo Lietuvos ir visais būdais padėti Lenkijai asimiliuoti. Mat šis netoli sostinės esantis, pastebimai atsiliekantis nuo kitų šalies regionų, ypač ekonomiškai, regionas vis dar viešai traktuojamas kaip Lenkijos valstybės dalis, dažnai vadinamas jos pakraščiais. Vilniui,kaip Lietuvos sostinei,galutinai įsitvirtinus tiek politine, tiek tautinės sudėties prasme, Vilniaus apylinkių gyventojai neteko svarbaus savo tautinės tapatybės ramsčio – Wilnoniejestnasze.Šios aplinkybės paaiškina tam tikro Pietryčių Lietuvos gyventojų apsisprendimo priežastis, nes jiems nelieka nieko kita, kaip tik deklaruoti vietinę tapatybę – tuteišiškumą, kad bent šia prasme jaustųsi savo krašto šeimininkais.Tai daugiau ar mažiau paaiškina jų nepasitikėjimą lietuviška Vilniaus valdžia, kuriai atsvarą vis sudėtingiau sekasi sudaryti po tariamo lenkiškumo vėliava besiburiančiai politinei jėgai. Vietiniai gyventojai,deja,seniai suprato jiems karčią tiesą – Lietuva jų vis dar nepripažįsta savais.Tačiau ir Lenkija daugeliui gyventojų taip pat yra tolima ir, tiesą pasakius, kultūros požiūriu mažai pažįstama šalis, nes, sprendžiant iš gyventojų pasisakymų, jų lenkišką tapatybę labiausiai palaiko bažnyčia.

  

Šių metų  premijos laureatą  habil. dr. Kazimierą Garšvą – sveikina gimnazijos direktorė Danutė Zuzo ir direktorės pavaduotoja mokymui Eglė Kiriušnikienė.

Eišiškių S.Rapolionio gimnazijoje  veikia  šio rašytojo- teologo vardu pavadintas muziejėlis. Nuotraukoje muziejaus vedėjas Liudmila Jurgelevičienė.

Gilviniškėse ( Šalčininkų r. Dainavos sen.), kur gimė  ir augo Stanislovas Rapolionis (1485-1545), –  išlikę kaimo kapinaitės

Valentino  Juraičio nuotr.