Bitininkas Vidmantas Brazauskas iš Ozersko ( Darkiemis) rajono siūlo gausų bityno gėrybių asortimentą.
Neveltui sakoma, kad bitininkavimo sėkmę lemia žemės derlingumas. Juodžemyje augantys medunešio augalai subrandina didesnius ir sultingesnius žiedus, kurie išskiria daugiau nektaro.
Karaliaučiaus krašto žemių kokybę galima palyginti tik kaimyninių Šakių, Vilkaviškio, Jurbarko rajionų bitininkystės plotų kokybei.
Šiandieniame Karaliaučiaus krašte (Rusijos federacija) bitininkavimo sąlygos , žvelgiant bitininko akimis – puikios. Čia juodžemio kraštas, kadaise, kai teritoriją valdė kryžiuočių palikuonys vokiečiai, Prūsija buvo vadinama Europos grūdų aruodu.
O dabar sąlygos surinkti kokybišką ir gausų medų – dar geresnės. Kur pažvelgsi laukais vien pievos su spalvingai žydinčiais augalais. Ariamų žemių nedaug, kariniuose poligonuose beveik nešienaujama. Pievų plotus supa bukų ir liepų giraitės. Chemizavimo ir pesticidų purškimo-beveik nėra. Palyginti su mūsų intensyvia žemdirbyste – tai ekologiškas kraštas.
Gal todėl rusų bitininkai džiaugiasi čia surinkto medaus kokybe ir gausa. Šalia rusų, esama nemažai ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių bitininkų. Jie čia atvyko ir apsigyveno kaip emigrantai Stalino įsakymu 1944- 1946 m. prievarta iškeldinus vokiečius ir lietuvininkus.
Svetlogorsko (Raušiai) turguje
Svetlogorsko ( Raušiai) turguje sutiktas bičiulis rusas siūlė įvairių rūšių medaus. Medaus kaina mažesnė negu Lietuvoje – pirkėjų ir uždarbio pakanka, džiaugėsi mano pašnekovas.
Karaliaučiaus bitininkai negauna tokių paramų ir išmokų, kokias gauname mūsų šalies ir ES bitininkai, tačiau krašto rinka yra apsaugota nuo pigaus Kinijos ir Ukrainos medaus. O tai – svarbus veiksnys.
Karaliaučiaus krašto bitininkai yra aukštos kvalifikacijos, jau vien tai įvertinant, kad jie turi ilgametes rusų bitininkystės tradicijas, veikiantį mokslo institutų potencialą ir jau šimtą metų leidžiamą žurnalą ,,Pčelovodsvo“, kuris savo publikacijose sugeba aprėpti mokslo tyrimų ir mėgėjiškos bitininkystės problematiką ir tokiu būdu atlieka efektyvų švietėjišką darbą.
Bitininkas-fermeris Vidmantas Brazauskas iš Ozersko ( Darkiemis) rajono
Ozersko (Darkiemis) rajono Sadovojės kaime, savo ūkyje „Sadovskije pchelki“( Sodų bitutės rus.). darbuojasi Vidmantas Brazauskas. Jis iš profesijos būdamas staliumi-baldininku, bitininkauti pradėjo 2013 m. savo baldų dirbtuvėse. Pats pasigamino avilių ir sukūrė visavertį bitininkystės ūkį.(https://kaliningrad.plus.rbc.ru/news/6311ce847a8aa9a660e83127)
Šiandien lietuvis prižiūri 70 bičių šeimų, jomis rūpinasi. Išsuka medų ir pats jį parduoda. Be medaus, Brazauskas gamina propolio tinktūrą, midų, iškulia bičių duoną , lieja vaško žvakes. Visus produktus ūkininkas parduoda didelėse mugėse ir šventėse įvairiose regiono vietose.
Tačiau jam dar nepavyko bendradarbiauti su prekybos tinklais – jie prašo parduoti jiems prekes pigiau nei savikaina ir labai dideliais kiekiais, kurių vienas ūkininkas negali pagaminti.
Vidmantas Brazauskas užsiima natūralaus midaus gamybos legalizavimu ir planuoja tapti pirmuoju jo gamintoju regione.
Bitininkas Vidmantas Brazauskas iš Ozersko ( Darkiemis) rajono siūlo gausų bityno gėrybių asortimentą.
Mažosios Lietuvos bitininkystės istorijos eilutės
Prisiminkime iš Karaliaučiaus krašto, Prūsijos į Didžiają Lietuvą atėjo pirmosios žinios apie bitininkystę . Tai – į lietuviųkalbą išvertas D. G. Zetegasto bitininkystės vadovėlis. E. Radžiūno. J. Pečkaičio švietėjiška veikla.
1741 m. Danielius Gotlibas Zetegastas (Settegast) mokytojas, bitininkystės puoselėtojas gimė Bartų miestelyje (dab. Barciany , Lenkija). D. Zategastas baigė Karaliaučiaus universitetą, ten studijavęs teologijos ir gamtos mokslus, buvo paskirtas į Priekulės liaudies mokyklą precentoriumi, mokytoju, kur dirbo 50 metų. Mokė vaikus religijos, vadovavo bažnytiniam chorui, įsteigė bityną. D.Zetegastas gyveno Prūsijos karaliaus Fridricho II ,,,Senojo frico” laikais. Karalius skleidė švietėjiškas idėjas,tarp kitų išleido ir įsaką , kuriuo skatino ūkininkus plėtoti bitininkystę kaip vieną iš pajamingų verslų ir gerovės šaltinių. Šios veiklos ėmėsi ir D.Zetegastas. Jis 1795 m. išleido knygelę ,,Bičių katekizmas”(,,Bienencathechismus”). 1798 m. išėjo antra knygelė ,,Bitininkystės žinios ir nauda”.1801 m. išėjo jo lietuviška knyga ,,Naudingos biczų knygeles….” ..laisvas lietuviškas vertimas, kuris paplito ir po Žemaitiją, Didžiają Lietuvą.
1848 m. S. Daukantas Sankt. Peterburge pakartotinai išleido D.Zetegasto knygą -vadovėlį šiek tiek sužemaitinęs kalbą, lotyniškomis raidėmi. Knygoje pavartoti bitininkystės terminai vartojami iki šiol: avilys, bičių motina, spiečius, perai…Bityną D. Zategastas vadino bičių daržu. Mirė 1813 m. Priekulėje.
~1854 m. gimė Enrikis Radžiūnas Mažosios Lietuvos ,,gaspadorių “ švietėjas, rašytojas, vertėjas. Mirė 1916 m.Tilžėje. E. Radžiūnas mokėsi karalienės mokytojų seminarijoje Įsrutyje (dab.Černiachovskas). Mokytojavo Tusainiuose, Ragainėje, Naujadvaryje. Rašė straipsnius ir apie bitininkystę ,,Lietuviškoje ceitungoje”, ,,Keleivyje iš Karaliaučiaus; ,,Tilžės keleivyje” ir kt. Organizavo kursus savo bityne. 1882m. išleido leidinį ,,Naudingos bičių knygelės” išėjo keli leidimai, tarp jų keli ir vokiečių kalba. E. Radžiūno veikloje nesunku įžvelgti ir socialinį aspektą: norą padėti Mažosios Lietuvos ,,gaspadoriams” lietuvininkams pažangiau ūkininkauti, tapti turtingesniais.
1885 m. Jonas Pečkaitis , pranciškonų vienuolis, pirmosios Lietuvos bitininkų draugijos įkūrėjas gimė Naumiesčio apsk. , Rudžių k., Suvalkijos ūkininko šeimoje.1908 m. baigęs Seinų kunigų seminariją tarnavo vikaru Lenkijoje. 1914 m. buvo Kretingoje įšventinas į vienuolius suteikus jam Jeronimo vardą. . Tapęs Kretingos vienuolyno viršininku jis įkūrė vienmetę bitininkystės mokyklą. 1921 m. paraše ir išleido vadovėlį ,,Bitininkas”. Redagavo vienuolyno žurnalą ,,Šv. Pranciškaus varpelis”. Rūpinosi bitininkystės sklaida netik Kretingoje , bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Mirė 1925 m., palaidotas Kretingoje.
Mažojoje Lietuvoje gražiai pradėjusi startą bitininkystė, kaip ūkio šaka, patyrė sukrėtimus ir netektis. Ką ir bekalbėti, jei griuvo miestai ir žuvo žmonės, tai ką jau apie avilius ir bites….
XX amžiuje. Mažojoje Lietuvoje per keletą šimtmečių tos pačios vietos, tarsi kažkieno prakeiktos, gausiai sulaistytos žmonių krauju. Gumbinė, Pilkalnis, Ragainė.
Per Pirmąjį pasaulinį karą ties Gumbine vyko nuožmūs mūšiai. 1914 m. – tarp carinės Rusijos (1 armijos generolas P. Renenkampfas) ir Vokietijos kaizerio (8 armijos generolas M. Pritvicas).
Per Antrąjį pasaulinį karą čia vėl buvo tikra mėsmalė (nacių Imerhorsto įtvirtinimai, sovietų generolo I. Černiachovskio vadovaujamo fronto pėdsakai). Aukos, tarp jų ir civilių, skaičiuojamos 200 tūkstančių, nors statistika ir šiandien dailinama, retušuojama.Per karą daug vietinių gyventojų žuvo. Įvykdytas J. Stalino režimo lietuvininkų genocidas. Likusieji gyvi lietuvininkai, visi buvo prievarta iškeldinti į Rytų ir Vakarų Vokietiją, o jų vietą užėmė naujieji gyventojai iš labiausiai karo nuniokotų Rusijos regionų. Šeštajame dešimtmetyje, kai lietuviams buvo leista grįžti iš Sibiro lagerių ir tremties, jiems buvo draudžiama apsigyventi Lietuvoje. Tuomet daugeliui kaimyninė Kaliningrado sritis tapo naujaisiais namais. Šiuo metu Kaliningrado srityje gyvena apie 10 proc. lietuvių ir lietuvių kilmės mišrių šeimų gyventojų.
Atgaivinamos ir bitininkystės tradicijos, tačiau apie Zetegastą, Radžiūną ir Pečkaitį mažai kas beprisimena.
Valentinas Juraitis
Emigrantė iš Kazachstano regiono savo sodyboje Dvoriki (Diržkaimis) prižiūri keletą gulstinių avilių. 2018
V.Juraitis info@vyzdys.com
Svetlogorske ( Raušiai) medų pardavinėjantis bitininkas džiaugiasi klientų gausa, nes siūlo kokybišką produktą. 2019.
Autoriaus ir /kaliningrad.plus.rbc.ru/news/ nuotr.